Archyvas :: Stasė Zubrickaitė-Mikalajūnienė: tarsi lemtingas šviesos žiburys...
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: Stasė Zubrickaitė-Mikalajūnienė: tarsi lemtingas šviesos žiburys...2018-03-28
Algis Kusta
Motina ir mokytojas - brangūs žmonės mūsų gyvenime. Nepamirštami. Tai patvirtina ir nepailstančio žurnalisto Jono Laurinavičiaus nauja knyga apie jo literatūros mokytoją Stasę Zubrickaitę-Mikalajūnienę „Taip jau gyvenimas norėjo". Ne per didžiausias leidinys, bet kiek jame telpa meilės ir pagarbos mokytojai. Pagarbos, kuri išliko šešis dešimtmečius nenublankusi. Be mokyklos ir joje įgytų žinių mes klaidžiotume nežinojimo tamsoje, iš jos mus išveda mokytojai. Toks lemtingas žiburys J. Laurinavičiui buvo ši mokytoja, vedusi jį į literatūros pasaulį. J. Laurinavičius yra parašęs ir išleidęs knygų apie savo krašto šviesuolius, apie studijų draugus, kolegas žurnalistus, su kuriais kartu dirbo. Ir štai dabar - apie savo mokytoją. Iš atminties lobyno kasami vis nauji deimančiukai. Stebiuosi, kokia talpi ta atmintis. Taip, Jonas rašė ir dienoraščius, jie daug pasitarnauja, bet be geros atminties nedaug ką gražaus atsiminimuose parašysi. Todėl ir stebiuosi jo nauja knygute. Ją J. Laurinavičius buvo parengęs spaudai jau 2015 m., tekstą norėjo paskelbti monografijoje „Onuškis", tačiau dėl apimties jis ten nepateko. Kas ta mokytoja Stasė Zubrickaitė-Mikalajūnienė? „Yra išlikęs rašytinis liudijimas, kada aš išvydau mokytoją. Tai buvo 1951 m. gegužės 26 d.", - rašo J. Laurinavičius. Tuo metu jis, ketvirtokas, rašė baigiamųjų egzaminų diktantą. Gavo ketvertą, po šiuo pažymiu be kitų pasirašė komisijos narė S. Zubrickaitė. Ir štai po 60 metų tas diktanto tekstas - J. Laurinavičiaus rankose, laimingu būdu atsiradęs. Mat kai mokykla, kurią lankė J. Laurinavičius, buvo uždaryta, nereikalinga dokumentacija buvo išmesta. Tarp tų nelaimingų popierių J. Laurinavičių pažinojusi bibliotekininkė netikėtai pamatė jo rašytą diktantą ir grąžino autoriui. „Tai buvo man didžiulis malonus siurprizas. Tai ir seniausias mano archyve mokytojos S. Zubrickaitės autografas", - sako J. Laurinavičius. Tas popieriaus lapas su diktanto tekstu tampa visos knygos raktu, atveriančiu mums autoriaus paauglystės metus. Onuškio vidurinės mokyklos penktokas pateko į klasę, kurios auklėtoja tapo S. Zubrickaitė. Nuo tų metų ir seka savo pasakojimą autorius, mokytojos ir savo gyvenimo kelią vidurinėje mokykloje pateikdamas su įdomiomis buities, mokyklos aplinkos, mokytojų kolektyvo detalėmis konkrečiame to laiko kontekste. „Mokyklos pastatas tais laikais, - rašo J. Laurinavičius, - buvo moderniausias ne tik valsčiuje, bet ir visame Daugų rajone. Mat Smetonos laikais už kelių kilometrų nuo Onuškio ėjo demarkacinė linija su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu. Tad anapus demarkacinės linijos gyvenantiems gyventojams ir valdininkams stengtasi parodyti, kad Lietuva rūpinasi žmonių švietimu, vieną po kitos stato pradines mokyklas kaimuose, o Onuškio miestelyje šešiaklasei pradinei mokyklai netgi pastatė dviejų aukštų pastatą. Mokykla turėjo suveriamą aktų ir sporto salę (tuo metu vienintelę rajone), vandentiekį, kanalizaciją, centrinį šildymą. Tokių palyginti gerų darbo sąlygų neturėjo nė viena rajono mokykla". Beje, joje prancūzų kalbą dėstė Jonas Mikelinskas, būsimasis rašytojas. Politinė pokario atmosfera ir mokytojos elgesys joje ryškiai parodo tų laikų veidmainiškumą. Štai kad ir toks faktas. Mokytoja buvo komjaunuolė, bet į komjaunimą įstojo ne iš įsitikinimų. „Kad galėtų savarankiškai išgyventi, siuntiniais padėti į Sibirą ištremtiems tėvams, broliams ir seserims, žūt būt turėjo dirbti. O jei dirbi mokykloje, tai nori nenori turi stoti į komjaunimą. Ji, Sibiro tremtinių dukra, turėjo demonstruoti lojalumą valdžiai, santvarkai. Ir taip elgėsi". Taip elgėsi, aišku, ne ji viena. J. Laurinavičius pasakoja apie mokytojos būdą, nelaimingai susiklosčiusį asmeninį gyvenimą, jos pedagoginius metodus. „S. Zubrickaitė keletą metų buvo vienintelė lituanistė, dėstanti visose priaugančios vidurinės mokyklos klasėse. Lietuvių kalba mums, penktokams, kiek žinau, ir vyresnių klasių mokiniams buvo kietas riešutėlis - po matematikos ir fizikos sunkiausiai išmokstamas dalykas. Daugelio mokinių lietuvių kalbos rašomųjų darbų sąsiuviniai tiesiog raudonavo nuo ištaisytų klaidų. Nebuvo vadovėlių arba jų ne visiems užteko. S. Zubrickaitė, užduodama naują pamoką, sėsdavo su savo užrašais prie stalo ir mums, kaip kokį diktantą, diktuodavo naują pamokos temą. Vasaros atostogoms mokytoja S. Zubrickaitė mums padiktuodavo ilgą sąrašą knygų, kurias turėtume perskaityti. Rudenį ji netikrindavo, ar mes perskaitėme jos rekomenduotas knygas. Ji, kilusi iš kaimo, suprato: koks ten gali būti knygų skaitymas, kai pats laukų darbymetis. Aš irgi plušėjau nuo ryto iki vakaro, nes tėvas buvo ligotas, negalėjo sunkiai dirbti. Bet savaitgaliais, švenčių dienomis neatsiplėšdavau nuo knygų, tad mokytoja S. Zubrickaitė per literatų būrelio susirinkimus liepdavo man parengti referatus apie perskaitytas knygas". Vėliau, po daugelio metų, mokytoja savo laiške buvusiam mokiniui prisipažins buvusi silpnai metodiškai pasirengusi dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą, neturėjo literatūros, karpė iš laikraščių straipsnelius apie rašytojus ir išėjusias naujas knygas. Ji pati tada buvo tebaigusi vieną Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto kursą ir mokėsi neakivaizdžiai. „Per jos pamokas nebuvo jokio triukšmo, visi sėdėdavome ramiai, įdėmiai klausydamiesi. Kalbėdavo tyliai, jausmingai, nevaikščiodama po klasę". Likimas nepagailėjo mokytojai skaudžių kirčių - sutuoktinis nusigėrė, jo keliu pasuko ir sūnus. Atėjo sunki liga - kentėjo baisiausias kančias. Užgeso kaip žvakelė... Mokytojos charakteristiką papildo knygoje pateiktas buvusios jos kolegės O. Alesiūtės-Bleizgienės laiškas J. Laurinavičiui, kuriame ji rašo, kad apie mokytoją S. Zubrickaitę galinti pasakyti daug gerų žodžių: „Jos nuostabaus pareigingumo, gerumo ir paprastumo užmiršti negalima. Santūri ir kukli, nuoširdi ir svarbiausia be jokios pozos. Pamokoms ruošėsi kruopščiai, labai nuoširdžiai dirbo. Mylėjo mokinius, ypač nelaimingesnius". Po kruopelytę sulesioti J. Laurinavičiaus faktai piešia nepamirštamos mokytojos paveikslą. Knygutėje J. Laurinavičiaus prisiminimai persipina su mokytojos laiškais buvusiam mokiniui, kiekvienas laiškas papildomas autoriaus komentarais, papildančiais vieną ar kitą faktą. Leidinyje pateikiama ir mokytojos kūrybos eilėraščių, ir paties J. Laurinavičiaus eilėraščių, kurie skirti brangiems mokytojams. Daug nuotraukų iš mokyklinių laikų. Išradingai parengta knygutė. Tai kilnus dėkingumo ženklas Mokytojai. Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-04-03 12:26
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)