Žurnalistų kūryba

Aurelija Almonė Akstinienė (Deksnytė)

Margaspalviais žiedais išsiskleidęs birželis sutiko puikiuose Tyzenhauzo rūmuose surengtą dailininkės Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės parodą. Pernai Vilniuje, Radvilų rūmuose, veikusi dailininkės paroda šiemet atkeliavo į jos jaunystės miestą Rokiškį.

Dailininkė gimė 1905-aisiais Vabalninke. Mirus motinai trejų metukų Regina ir truputį vyresnė sesė Genovaitė liko našlaitės. Tėvas - Izidorius Matuzonis, meile ir rūpesčiu apglėbęs savo dukreles, apsigyveno Rokiškyje. Čia mergaitės augo, mokėsi, su draugais iškylavo Rokiškio apylinkėse. Abi gražuolės, o charakteriai labai skirtingi. Genovaitė - linksma kvatoklė, žybčiodama didelėmis tamsiomis akimis, įdomiai pasakodavo savo įspūdžius, o rimtuolė savyje susitelkusi Regina susimąsčiusiu žvilgsniu stebėjo vaivorykštinius debesis vakarėjant, besiskleidžiančius gėlių žiedlapius tėvo sodelyje, veidrodinio vandens paviršiuje virpančius šešėlius. Regina pajuto norą kurti, savaip išreikšti grožį, kurį taip jautriai išgyvena. Tad baigusi šešias Rokiškio gimnazijos klases išvažiavo į Kauną ir įstojo į Meno mokyklą.

Įspūdingos tapybos pamokos pas profesorius Adomą Varną, vėliau Petrą Kalpoką. Pirmieji nedrąsūs darbai ir pirmoji meilė... Studijų metu susidraugavo su Juozu Mikėnu. Kiek dienų praleista abiem kartu paišant eskizus žaviose Kauno apylinkėse, kiek krintančių žvaigždžių suskaičiuota!

Bet štai gabus studentas Juozas Mikėnas pasiunčiamas studijuoti į Sorboną.

- Pažadi laukti?

- Pažadu...

Greit prabėgo keli metai. O sugrįžusiam iš Paryžiaus studentui piktdžiugiški kipšiukai tyčia pakuždėjo:

- Ji tavęs visai nelaukė, šoko vakarėliuose!

Kunkuliuoja įžeista vyriška ambicija. Bet ir moteriška - juk netiesa! Tad kodėl aiškintis? Mylint reikia pasitikėti...

Nesusitaikė. Gal ir įnoringas visagalis Likimas nusprendė jų kelius pasukti į kitą pusę?

Baigusi Meno mokyklą Regina Matuzonytė dėstė piešimą Kauno mergaičių gimnazijoje. Buvo išvykusi pasitobulinti į Italiją, lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje. Įstojo į Dailininkų sąjungą. Darbus eksponavo bendrose parodose.

Pirmieji kūriniai - daugiausia realistiniai peizažai, portretai. Prisimenu vieną paveikslą, matytą dar vaikystėje pas šviesaus atminimo mokytoją Elzę Zavišaitę. Jautrios sielos „kietoji" matematikė susapnavo keistą, lyg pranašingą sapną. Papasakojusi savo draugei Reginai paprašė šią viziją nutapyti. Ir sapnas, ir paveikslas buvo niūrus, mistiškas. Mokytoja džiaugėsi, kad menininkė subtiliai atskleidė jos išgyvenimų esmę.

1932 metais Regina Matuzonytė ištekėjo už kraštiečio Vlado Ingelevičiaus. 1933 m. rugsėjį gimė žavios dvynukės - Marija ir Regina. Dailininkė, augusi be mamos, neišakyta meile apgaubė savo dukrytes. Motinystės tema labai jautriai atsispindėjo ir jos kūryboje.

Mano mama su sesėmis Genovaite ir Regina susipažino dar mokydamasi Rokiškio gimnazijoje. Draugystė tęsėsi ir sukūrus šeimas.

Prisimenu, kaip mano tėviškėje Sakališkyje svečiuodavosi atvažiavę iš Kauno Ingelevičiai su draugais. Žaisdavau su savo bendraamžėmis dvynukėmis Gina ir Mara - taip tada visi jas vadindavo.

Mergaitės viena kitą labai mylėjo. Kai susižeidusi pirščiuką Gina pradėjo graudžiai verkti, ašaromis paplūdo ir Mara.

- Marute, ko gi tu verki, juk skauda Ginai?

- Už tai, kad Gina verkia, o nuo ašarų juk jos akytės bus negražios!

Kadangi Ingelevičius buvo vegetaras, virėja svečius pamalonindavo specialiais patiekalais. Tėvai bandė ir dukras maitinti vegetariškai. O mergaitės, atbėgusios į virtuvę, prašydavo:

- Mėsytės, mėsytės!

Tėvai nusprendė - kaip maitintis, tegu renkasi pačios. Mergaitės vegetarėmis netapo. Bet tėvo įkurta Lietuvos vegetarų draugija buvo labai populiari ir norinčių maitintis tik „žemės dovanomis", kaip propagavo gydytojas Ingelevičius, atsirado daug.

Vaikams labai patiko dėvintis elegantišką karinę uniformą pulkininkas Ingelevičius. Tiesus, lieknas, kariškai pasitempęs, visiems malonus ir draugiškas. Tik vėliau sužinojau, koks įdomus ir prasmingas buvo jo gyvenimo kelias.

Vladas Ingelevičius gimė 1889 m. Rokiškio apskrities, Panemunėlio valsčiaus, Berželionių kaime. Tėvas Karolis buvo bajoras. Vos dešimties metų Vladukas vienas išvažiavo pas dėdę į Petrapilį - norėjo mokytis.

Įstojo į gimnaziją, o ją baigęs į Petrapilio Karo Medicinos Akademiją. Čia studijavo ir daugiau lietuvių. 1908 m. jie įkūrė nelegalią lietuvių medikų organizaciją - FRATERNITAS LITHUANICA. Ingelevičius buvo vienas iš steigėjų ir veikliųjų jos narių. Ši draugija - tautinė kultūrinė profesinė organizacija. Jos nariai dalyvavo lietuvių visuomeniniame, kultūriniame darbe, rėmė lietuvišką meną ir mokslą, rūpinosi savo profesine pažanga, laikėsi jos etikos dėsnių. Į dažnus draugijos susirinkimus buvo kviečiami ir tuo metu Petrapilyje gyvenę žymūs lietuviai - Kazimieras Būga, Augustinas Voldemaras, Stasys Šimkus, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Rimša, Juozas Zikaras. Drauge aptardavo lietuviškus reikalus, lankydavo muziejus ir meno galerijas, operos ir dramos teatrus. Ypač šios draugijos veiklą palaikė d-ras Jonas Basanavičius. Gyrė jų tikslus, patarė kaip veikti. Tuo metu Basanavičiui susirgus fraternitiečiai jį rūpestingai slaugė.

1913 m. baigęs Karo Medicinos Akademiją Ingelevičius tarnavo rusų armijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu perėjo į sulietuvintą 226 Lauko ligoninę rumunų fronte. Chirurgo rankose liejosi beprasmiškai žudomų žmonių kraujas, jis išgelbėjo gal ne vieno kario gyvybę.

Paskelbus Nepriklausomybę grįžo į Tėvynę ir įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Su didžiausiu pasiaukojimu rūpinosi kariuomenės sanitarija. Atstovavo Lietuvai įvairiuose karo medicinos kongresuose - Lježe, Ženevoje, Bukarešte.

Ingelevičius buvo kuklus, inteligentiškas. Mokėjo kalbų - rusų, lenkų, vokiečių, lotynų, prancūzų, vėliau ir anglų. Daug skaitė. Domėjosi viskuo, o ypač istorija. Mėgo keliauti.

Buvo rūpestingas ir principingas sveikatos reikalų organizatorius, vienas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus steigėjų ir atsakingas, vadovaujantis jos darbuotojas. Dalyvavo ir kuriant Karo muziejų, Karininkų Ramovę.

Kariuomenėje pasiekė gydytojo pulkininko laipsnį. Buvo ir puikus gydytojas praktikas.

Nepriklausomoje Lietuvoje karo pulkininkui gydytojui Vladui Ingelevičiui buvo įteikti garbingi apdovanojimai - antrosios rūšies Vyčio Kryžius, Vytauto Didžiojo 3-jo laipsnio ordinas, DLK Gedimino 3-jo laipsnio ordinas, Nepriklausomybės medalis. Pripažintas kūrėjo-savanorio statusas ir įteiktas Savanorio medalis.

1944-aisiais artėjant frontui Ingelevičių šeima pasitraukė į Vakarus. Dailininkė Regina Lietuvoje paliko visą savo kūrybą. Pasiėmė tik tėvo portretą ir nenumaldomą ilgesį. Tada juk netikėjo, neįsivaizdavo, kad nei tėvo, nei Tėvynės daugiau niekada nebepamatys...

O tėvas gyveno nenumaldomu laukimu. Mano mama dažnai jį aplankydavo, guosdavo. Kartais nusivesdavo ir mane. Išliko ryškus lyg kadaise matyto filmo kadras - prie didelio tuščio namo sėdi vienišas, didingas baltaplaukis, žiūri į tolį ir vis laukia žinios - gal abi mylimos dukros jau sugrįžta?

Varginga buvo pabėgėlių nuo bolševikinio teroro dalia. Karo nusiaubtoj Vokietijoj, vėliau Austrijoj. Nežiūrint buitinių sunkumų, čia gyvendamas Ingelevičius įsitraukė į Raudonojo Kryžiaus veiklą.

1949 m. atsirado galimybė išvažiuoti į JAV. Apsistojo Niujorke. Išmokęs anglų kalbą gavo teisę dirbti gydytoju praktiku. Abiejų sesių šeimos įsikūrė greta, Niujorko pakraštyje. Mergaitės mokėsi, vėliau ištekėjo.

Prasidėjus politiniam atšilimui sulaukėme laiškų. Ypač įdomiai apie šeimų gyvenimą mamai papasakodavo Genovaitė. Visi puldavom tų laiškų skaityti.

Su meile prisimenant draugystę susipynė ir mūsų šeimų vardai. Ingelevičiai savo pirmąją anūkę pakrikštijo mano mamos Monikos vardu. Mano dukrą Mariją vadiname Mara.

1968 m. gavau leidimą aplankyti tetą Kalifornijoje. Atskridus į Niujorką širdingai mane sutiko Ingelevičių šeima. Kaip smagu buvo po šitiek metų vėl pasimatyti!

Karo gydytojas pulkininkas kaip ir anksčiau toks pat tiesus, žvalių giedrų akių žvilgsniu, tik aukšta kakta jau gyvenimo rūpesčių paženklinta. Pražilę plaukai, pabalę ūsiukai. Vis dar atkaklus vegetaras.

O dailininkė Regina - įspūdinga, ori dama. Graži, elegantiška. Kartais rūstoka, nes savo nuomonę mėgdavo išsakyti be pagražinimų. Impozantiškai rūkė cigaretes ilgu mundštuku.

Belakstančią po Niujorko muziejus lyg tyrinėdama mane paklausė:

- O ką tu manai apie Picasso?

Mano atsakymas ją turbūt patenkino, nes neprieštaravo.

Gyvendama Niujorke dailininkė dalyvavo įvairiose vyresnės kartos žymių lietuvių dailininkų parodose. Dailininkės braižas labai savitas, bet žiūrint į paveikslus jaučiamas ir naujų meninių formų ieškojimas. Štai „Alpių našlaitės" - nuskaidrėjusiame fone šypsosi žiedelių violetas.

Daugumos paveikslų erdvė užpildyta lyg grakščiu, išmoningu voro tinklu - gal mintys, gal svajonės - draikosi tame vos impresionistiškame spalvų, linijų mirgėjime. Peizažai labiau realistiniai. Ne aistra, o liūdesiu alsuoja paveikslų koloritas...

Iškalbingi portretai - vyro, kurį taip mėgo tapyti, dukros Ginos didelėmis, lyg nustebusiomis akimis žvelgiančiomis į pasaulį ir ypač mažytis Maros portretėlis. Gaila, parodose niekas jo nematė, nes kabo Niujorke ant Maros kambario sienos - kaip pati brangiausia motinos relikvija. Dailių, išraiškingų veido bruožų mergaitė, lyg gyvas spinduliuoja dvasingas jos žvilgsnis. Gal kurdama portretą motina nujautė, kad šiai šviesiai, švelniai dukrai ateityje teks didžiausi šeimos rūpesčiai, skaudžiausi atsisveikinimai.

Viešint Niujorke įdomu buvo susipažinti su Ginos ir Maros šeimomis. Abiejų vyrai psichologai. Ginos - Kęstutis Kudžma dirbo ligoninėje. Augo du sūneliai - Darius ir Linas. Darius vis sekiojo paskui mane ir įrodinėjo, kad geriausia mašina tai tik BMW. O geraširdis Linelis, rūpestingai puoselėjantis savo auginamus vikšrelius, pasakojo, kokių nuostabių spalvų, kokie gražūs bus jo drugelių išsiskleidę sparneliai.

Deja, vos grįžus pasiekė liūdna žinia - nuo infarkto darbo metu mirė Kęstutis. Atsisveikinant dariau paskutinę jo nuotrauką. Abu berniukai dabar jau vyrai milžinai, išsirinkę profesijas pagal vaikystės svajones.

Maros šeimoje nesutramdoma energija krykštavo linksmutė juodaplaukė Monika. Už poros metų gimė Kristina.

Maros vyras Vytautas Vygantas buvo išskirtinė asmenybė - išmintimi, dvasingumu, tauria filosofija. Dirbo atsakingą psichologo darbą oro linijoje „American Airlines". Jo parašytu specialiu vadovėliu iki šiol naudojasi daugelis pasaulio oro linijų.

Ypač reikšminga jo veikla idėjiškai auklėjant jaunimą. Tai jis pažadino jaunimą dvasiškai augti, tobulėti, kurti savo veiklos būrelius. Vytautas Vygantas keturiems metams buvo išrinktas pasaulinės jaunimo organizacijos Pax Romana pirmininku. Visada principingas, greitos orientacijos, įgimtu įžvalgumu pasižymintis psichologas daug kam padėdavo įvairiose gyvenimo situacijose.

Visi skaudžiai išgyvenome, kai sunkiai sirgęs, pasiaukojamai Maros slaugomas, 1998-aisiais Vytautas mirė. Gedulo dieną pažymėjo ir Lietuvos ateitininkai Vilniaus Katedroje, prie jo portreto iškilmingai atnešę degančias žvakeles.

Amžinybėn iškeliavo ir Genovaitės Matuzonytės-Rytėnienės šeima, ir nuostabioji, širdingoji sesė dvynė Gina.

Tėvynei ištikimas karys pulkininkas Vladas Ingelevičius mirė 1985-aisiais. Karolio sūnus palaidotas Šv. Karolio kapinėse Brukline. Dailininkė Regina Matuzonytė-Ingelevičienė mirė 1980-aisiais. Jie tvirtai tikėjo, kad Lietuva atgaus Nepriklausomybę. Deja, nesulaukė...

Marijos Ingelevičiūtės-Vygantienės rūpesčiu rokiškėnai, kai kurie gal dar prisimenantys šią iškilią šeimą, galės susipažinti su dailininkės paveikslais. Gal pajus ir kūryboje išlietą Rokiškio ilgesį...