2015 metų sausio 10 dieną 13 val. Gariūnų verslo parko B korpuse bus atidaryta kolegos Alfonso Čepausko sukūrtų originalių asambliažų "Intervalas" ir "Intermedija" paroda.

Mėgstantis eksperimentuoti, ieškantis naujų išraiškos formų bei techninių ir žanrinių sprendimų, kuriantis ekslibrisus, lakštinę grafika, skulptūras, tapyba ir kitokį meną, dailininkas Alfonsas Čepauskas pateikia ir sukurtų asambliažų ciklą.

Asambliažo terminas kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia rinkinį, kuri sudaro įvairiai sujungti objektai ir medžiagos. Šis žanras suklestėjo XX a. pirmoje pusėje, kai prancūzų dailininkas Jeanas Dubuffet 1953 m. sukūręs darbų ciklą, jį įvardijo „Atspaudų asambliažas", o išpopuliarino 1961 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje surengta „Asambliažo menas" paroda, kurioje dalyvavo Pablo Picasso, Marcelio Duchampo, George Branque, Roberto Rauchenberg ir kiti žymūs menininkai. Lietuvoje žinomi asambliažų kūrėjai V. Kisarauskas, V. Antanavičius, M. T. Rožanskaitė, I. Piekuras, A. J. Kuras, K. Dereškevičius, M. Skudutis ir kt., tačiau parodų salėse šis žanras nėra dažnas.

Alfonsas Čepauskas savo asambliažus konstruoja iš rastų niekam nebereikalingų ir nenaudojamų medžiagų - senų polietileno plėvelių, vielos gabalų, siūlų, išmestų ir sugadintų žaislų, vinių, neveikiančių aparatų, mechanizmų dalių, įrankių ir t. t. Menininko tikslas - beprasmybę transformuoti į prasmę, beverčius daiktus paversti estetiniu objektu. Komponuodamas turimas medžiagas ir objektus jis kuria šiek tiek fantastinio turinio futuristinės antiutopijos šviesa persmelktus peizažus. Juodas, blizgantis plėvelės fonas kuria nerimo ir budrumo atmosferą. Plėvelė -vienas iš globalaus vartotojų amžiaus simbolių ir problemų, primenanti neperdirbamų atliekų kiekius, besiasocijojanti su globaliniu atšilimu ir pasikeitimais planetoje. Asambliažai kelia technologinius ir filosofinius klausimus apie daiktų kaitą jų transformacijas, daiktus-mutantus ir žmogaus vietą pasaulyje.

Tačiau nors šiuose paveiksluose apsigyvenę pavidalai ir skatina susimastyti, ne mažiau įdomu stebėti kaip asambliažas „kalbasi" pats su savimi, kaip žaidžia medžiagų galimybėmis sukurti vienokią ar kitokią vaizdo ar jausmo iliuziją, kur plokštumos derinamos su erdvinėmis detalėmis, maži ir smulkūs elementai su dideliais ir traukiančiais dėmesį, organinės medžiagos su industrinėmis, kampuotos ir aštrios formos su aptakiomis, o taip pat prie jų derinamos spalvos, linijos, faktūros. Ir viskas sukasi apie asambliažų centrą -juodąjį polietileną. Jo faktūrų fonas nuo šviesos šaltinio atsispindi, žybsi ir žiūrovui keičiant poziciją tarsi juda, transformuojasi į prožektorių spindulių srautus, kolonas, piupitrus ir galima pasijusti lyg iliuzorinėje teatro salėje sklandant muzikiniams akordams. Asambliažo kalba - užuominos apie šalia egzistuojančią individo būtį, buitį ir nesulaikomą laiko tėkmę.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-01-22 10:02

Atgal