2024 m. lapkricio 23 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Alfonso Čepausko koliažai ir miražai

2014-05-15
 
 

  Povilas Sigitas Krivickas

 Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės narys

 

            Kas pažįsta Alfonsą Čepauską, žino, kad jis apdovanotas daugiabriauniais meniniais gabumais, tvirtai atsiremiančiais į didelį gyvenimišką kraitį. Jame glaudžiai susipynę dailininko grafiko, keliautojo, žurnalisto patirties gijos. Jis yra Lietuvos dailininkų, Lietuvos žurnalistų sąjungų, narys Lietuvos ekslibrisininkų klubo Garbės prezidentas (pats sukūrė apie 1200 knygos ženklų), daugelio ekslibrisų parodų - vietinių ir  tarptautinių - organizatorius. Tačiau Alfonsas Čepauskas sėkmingai reiškiasi ir per kitas vaizduojamojo meno sritis - tapybą, mažąją skulptūrą, metalo plastiką, asambliažus. Pastaraisiais metais savo kūrybiniams sumanymams realizuoti jis išradingai pasitelkia fotografiją. Tiesa, ne tradicinę „vieno kadro" dokumentiką, bet, kaip vadina pats autorius, koliažo žanrą. Jo ištakos siejasi su fotomontažo atsiradimu.

Fotomontažas - tai procesas, kai iš skirtingų nuotraukų elementų meniškai sudėliojamas prasmingas naujas vaizdas. Vienas pirmųjų tokio komponavimo su žirklėmis ir klijais XIX amžiaus viduryje ėmėsi švedų fotografas Oscaras Rejlanderis. Sekdamas tapybos komponavimo principais, jis sudarydavo savo kompozicijas, jas perfotografuodavo ir gaudavo originalius „fotografinius paveikslus".

Po Pirmojo pasaulinio karo tapo labai populiarūs vokiečio Johno Heartfieldo politiniai fotomontažai, spausdinti Berlyno ir Prahos laikraščiuose. Stiprus kontrastas tarp mastelio ir perspektyvos, gyvybinių organų pakeitimas mechanizmų dalimis, kitoks tarytum nelogiškų elementų sugretinimas yra būdingi visai J. Heartfieldo kūrybai. Fotomontažo galia slypi įtampoje, kurią sukelia labai skirtingų, realybėje nepalyginamų dalykų derinimas.

Lietuvoje pirmieji fotomontažai buvo kuriami panašiu laiku, kaip ir visoje Europoje: J. Čechavičius (1869 m.), A. Jurašaitis (1900 m.). Vėliau jie pasipylė, kaip iš gausybės rago, P. Babicko, B. Buračo, D. Tarabildienės ir kitų prieškario fotografų kūryboje. Baigiantis „žirklių epochai" įdomių fotomontažo pavyzdžių sukūrė V.Luckus, A. Butyrinas bei keletas jų pasekėjų.

Žirklės ir klijai padedami į šoną atėjus kompiuterių erai. Svarbiausia fotomontažo kūrimo priemone tampa vadinamasis „fotošopas", kai tiesiog kompiuterio ekrane tampa įmanoma „karpyti" ir jungti į vieningą vaizdinę visumą įvairias detales. Taip sukuriama iliuzija, kad visos tos detalės natūraliai priklauso tai nuotraukai. „Fotošopo" technologiją netruko įvaldyti Alfonsas Čepauskas. Tai jis demonstruoja savo naujausioje kolekcijoje „Kelionių miražai". Jie sukurti panaudojant įvairių kelionių skaidres,- fotografuotas kelionėse motociklais nuo Vilniaus iki Ašchabado, Kyzylkumuose ir Karakumuose, po Pamyrą ir Tian Šanį, Ustiurtą ir Mangyšlaką, Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Tos kelionės vyko kasmet net 25 metus. Nors tai buvo seniai ir nelengvą, Alfonsas tas drąsias keliones prisimena iki smulkmenų: kur motociklai klimpo, kur juos reikėjo stumte stumti, pas ką teko svečiuotis ir kaip prisiėjo jam, kaip pačiam garbingiausiam kazachų svečiui, dalyti avino galvą... O kad nepasimirštų kai kurie ypač svarbūs ir galbūt ne vien draugams įdomūs dalykai, įspūdžius ėmė užrašinėti ir leisti kelionių apybraižas.

Lygia greta A. Čepauskas kuria ir vaizdinius „Kelionių miražus". Kiekvienas jų vis kitoks. Kelionėje sutikti žmonės, pamatyti gyvūnai, augalai, peizažai jungiami į vientisas „drobes", kurios suskamba naujomis prasmėmis. Tai savotiški regėjimai, vizijos, prikeltos iš praeities ir skatinančios kilti į pažinimo kelią naujus smalsuolius. Štai „Kelionių miražų X" paveikslas. Jo apačioje - šalmuoti keliauninkai su savo rausvašoniais motociklais „Jawa" sustoję trumpam poilsiui ties azijietiškomis jurtomis. Šonuose - keisti, panašūs į milžiniškas žvakes tų kraštų augalai. Paveikslo viršuje - „įfotošopinti" stepių gyventojai: jauna mama su vaikeliu ant rankų, jos žmogus ir pagyvenusi moteris, gal motina, gal uošvė, gal anyta. Dingojasi idėja: visus žmones visuose kraštuose jungia gilūs giminystės, gyvenimo tęstinumo per ateinančias kartas jausmai.

Apie save, savo atėjimą į šį pasaulį A. Čepauskas rašo, kad tarp Kryžkalnio ir Skaudvilės yra nedidelis Gedgaudiškės kaimas prie ištemptos Šiauliai-Tilžė plento stygos. Tik trejetas šimtų žingsnių nuo plento buvo Onos ir Petro Čepauskų sodyba. "Čia aš pirmą kartą išvydau žemišką šviesą", - vienoje savo apybraižų rašo dailininkas. Tai buvo prieš 85-ius metus, o atrodo - lyg vakar. Užtat, kad neišsenkamai jaunatviškas ir kūrybingas tebėra žemaitis Alfonsas Čepauskas.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2014-05-15 16:51
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media