Žurnalistų kūryba

 Vytautas Šilas

Neseniai leidykla „Žemės trauka" 1000 egzempliorių tiražu išleido žurnalisto Valentino Juraičio kelionių gidą „Karaliaučiaus kraštas". Kiekviena nauja knyga apie Mažąją Lietuvą sukelia pagrįstą jos bičiulių susidomėjimą. V. Juraičio kelionių gidas išėjo kaip Kristijono Donelaičio 300 metų sukakčiai skirta knyga ir turėtų paskatinti lietuvius lankytis Donelaičio žemėje. Daugeliui žmonių kelionės į svečius kraštus yra vienas iš gyvenimo malonumų, tačiau dabar jau nedaug kas (palyginus su sovietmečiu) važiuoja aplankyti Donelaitį. Rėzą, Vydūną. Gal kažkiek kaltos nepigios vizos, ilgas stovėjimas pasienyje ir neretai nemalonūs jos pareigūnai. Kelionių gido autoriui kažkada kilęs noras susipažinti su kraštu, kuriame „kažkada buvo Mažoji Lietuva", kur būta didingo krašto, su didingomis pilimis, bažnyčiomis, piliakalniais, nuvedė jį į žemę pavadintą Kaliningrado sritimi.

            Dabar V. Juraitis kviečia ir kitus ryžtis pažinti etninę Lietuvą, esančią už Lietuvos valstybės ribų. Mane nustebino tik tai, kad savo kvietimą į Mažąją Lietuvą jis pradėjo  ne įžangos žodžiu apie Mažąją Lietuvą apskritai, ne apie Donelaitį, o apie Raudonosios armijos pulkininką Nesterovą, ne Donelaičio atvaizdą, o pulkininką patalpinęs kelionės po Karaliaučiaus kraštą pradžioje....

            Kiekviena aprašoma vietovė pradedama jos rusišku vardu. Paaiškinama, kodėl, pavyzdžiui, Gumbinė dabar vadinama Gusevo vardu. Mat, šis Raudonosios armijos kapitonas pasižymėjęs kovodamas Gumbinės ruože. Ylavos miestas yra gavęs Bagrationovsko vardą, mat 1807 metais Prūsijos ir Rusijos kariuomenių mūšyje pasižymėjo rusų generolas Bagrationas. Tiesa, pasigedau paaiškinimo kodėl Karaliaučius pavadintas Kaliningradu, juk Kalinino čia nebūta nė kvapo. Pagal sovietinę logiką jis turėtų būti gavęs Petrovsko ar Suvorovgrado vardą, mat, kaip ir kelionių gido autorius žino, Petras I čia yra buvęs 1697, o A. Suvorovas 1761 metais.

            Nepamanykite, kad Lietuvos istorijai, lietuvių kultūrai nusipelnę Karaliaučiaus krašto žmonės yra autoriaus „nuskriausti". Kelionių gido skyreliuose yra gana pakankamai pristatyti teologas S. Rapalionis, pirmosios lietuviškos knygos autorius M. Mažvydas, rašytojas J. Bretkūnas, tautosakininkas L. Rėza, tapytojas P. Domšaitis, mastytojas Vydūnas, kalbininkas J. Gerulis ir kiti. Mažvydas, Bretkūnas, Rėza buvo kunigai. Iš pagarbos jiems, na ir lietuvininkų tradicijai, nederėjo jų (ir kitų kunigų) vadinti pastoriais, o jų bažnyčių kirchėmis.

            Norėtųsi atkreipti ne tik kelionių gido autoriaus, bet ir visų kitų, dėmesį į tai, kad skalviai ir nadruviai nėra prūsai. Tai visais atžvilgiais artimos prūsams lietuvių gentys. Beje, juk nadruvių tarmės pagrindu (M. Švoba, P. Ruigys, K. Donelaitis, J. Šulcas) formavosi lietuvių literatūrinė kalba!

             V. Juraitis yra fotožurnalistas. Apsiginklavęs fotoaparatu, jis pabandė perkelti Mažosios Lietuvos atmintį į dabartinį rusiškąjį kontekstą. Parodyti kiek Karaliaučiaus krašto liko Kaliningrado srityje (taip dabar vadinama Donelaičio žemė). Kelionių gidas yra gausiai iliustruotas geros kokybės nuotraukomis. Puiku! Tai turėtų patraukti potencialų skaitytoją paimti šią knygą į savo rankas. Pats daug pakeliavęs po kraštą autorius pastebėjo, kas ne viskas kas iš praeities jame griūva. Atsirado naujas reiškinys: kai kurie privatūs asmenys imasi tvarkyti senienas ir taip patraukti lankytoją. Antai, Įsruties pilies likučiuose įkurtas istorijos ir meno muziejus. Želvos pilį įsigijęs verslininkas ketina ją atstatyti ir įrengti jame muziejų.  Istoriniuose pastatuose randa prieglobstį apgyvendinimo ir laisvalaikio centrai. Verslininkas V. Janovskis rekonstravo paminklą lietuvių ulonams Įsrutyje.

            Turbūt sunku rasti tokią be konsultantų ir be patyrusio redaktoriaus talkos kieno nors parašytą knygą, kurioje nebūtų netikslumų ar korektūros klaidų. Deja, jų yra ir kelionių gide „Karaliaučiaus kraštas". Antai, reikėtų rašyti ne Geldapė, o Galdapė (p. 159), kad Labguvoje vertėjavo ne  J. Mikštas, o J. Mikšas (p. 116). P. Ruigio žodyne yra ne apie 26 tūkst.,  o apie 20 tūkst. lietuviškų žodžių. Prie Aistmarių yra ne Šventakirvis, o Šventapilė (p. 38). Dabartinis Tilžės vardas yra ne Sovetsk, bet Sovietsk (p. 156, 159). Palyginkime: ne Sovetų, o Sovietų sąjunga. Toks Sovietsko kvapelis. Beje, K. Donelaičio gimtieji Lazdynėliai nėra dabar Višniovka! Tuoj po karo ji buvo gavusi Kiriušino vardą, kuris greitai buvo panaikintas. Ir t.t.

            Nemalonu, kad neišvengta klaidinančių netikslumų. Apie Mažosios Lietuvos raštijos darbuotoją Joną Rėzą rašoma kaip apie ilgai mokytojavusį Tilžėje. Čia jis tarnavo kantoriumi ir tik vienerius metus (p. 100). 20 metų jis kunigavo Tolminkiemyje! Antai, Vydūno gyventas namas Tilžėje nėra muziejus (p. 98, 101), to tik norėtųsi. Teigiama, kad Tilžės Aktą pasirašė 24 įvairių partijų lietuvininkų veikėjai, tačiau partijos čia niekuo dėtos. Rašoma, kad Karaliaučiaus kraštą 1946 m. apgyvendino rusų, baltarusių ir lietuvių kolonistai. Tiesa yra ta, kad tuomet lietuvių iš Lietuvos TSR niekas nekėlė, o persikėlusių nederėtų vadinti kolonistais - jie atsikėlė vėliau ir ne į svetimą, o į savo tautos etninę žemę. Teigiama, kad „popiežius Jonas Paulius II atsiprašė lietuvių ir kitų baltų tautų už kryžiuočių padarytas skriaudas" ( p. 159). Tai netiesa - jis 2000 metais atsiprašė už kryžiaus žygius apskritai, o konkrečiai paminėjo tik arabus. Ir dar vienas klaidinimas. Skaitytojui sudaromas įspūdis, kad 2005 metais pastatytas paminklas įžymiajam Liudvikui Gediminui Rėzai yra kapinėse ar prie jų (plg. p. 199 ir p. 200). Iš tikrųjų jis stovi prie Kaštanovaja alėjos ir Pobėdos prospekto sankryžos 2005 metais atsiradusiame Lietuvių skvere!

            Knygelės gale matome panaudotos literatūros sąrašą. Nekomentuosime, ar visos pozicijos turėjo į jį patekti. Pastebėsime, kad kelionių gido daug neteko autoriui nepasinaudojus nepriklausomybės metais išleistomis tikrai vertingomis stambiomis monografijomis. Išvardysiu kelias. Tai D. Kauno Mažosios Lietuvos knyga (V., 1996), V. Pėteraičio Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai (V., 1997), A. Juškos Mažosios Lietuvos bažnyčia (Klaipėda, 1997), I. Lukšaitės  Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje (V., 1999), Vydūno Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (V., 2001), L. Citavičiūtės Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaras (V., 2004), N. Kitkausko ir L. Kitkauskienės Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje (V., 2002). Kelionių gido autorius V. Juraitis neabejotinai naudojosi unikaliuoju V. Biržiškos Aleksandrynu (V., 1990), bet kažkodėl į sąrašą jo neįtraukė.

            Nepaisant paminėtų ar nepaminėtų kai kurių netikslumų ar trūkumų sveikiname Valentiną Juraitį, pasiryžusį kviesti lietuvius lankytis Karaliaučiaus krašte ir rekomenduojame visiems - įsigykite kelionių gidą „Karaliaučiaus kraštas". Jis jums pravers.