Žurnalistų kūryba

Ukmergiečiui kolegai Julijonui Petroniui jau per 80 metų. Aštuoniolikos sulaukęs, jis jau tapo profesionaliu žurnalistu, o 1952 metais jau tapo Ukmergės rajono laikraščio redaktoriaus pavaduotoju. 1966 m. po aukštųjų mokslų Vilniuje vėl sugrįžo į gimtąją Ukmergę ir iki 1990 metų dirbo rajoninio laikraščio redaktoriumi. Išėjęs į pensiją atsidėjo vien literatūrinei kūrybai.

„Kai man nebereikėjo leisti laikraščio, savo lentynose aš užtikau primirštas dvi dabar man labai brangias knygas. Tai poezijos antologija „Kovingoji jaunystė" ir Maironio lyrikos rinktinė „Pavasario balsai". Abi jos man buvo įteiktos 1949 metų pavasarį Ukmergės berniukų gimnazijos jaunųjų literatų būrelio konkurse savo kūrybos eilėraščiais laimėjus pirmąją vietą. Perskaičiau dedikacijas ir susigraudinau. Kodėl daugiau neparašiau eilėraščių, tik vieną kitą atsitiktinai? Kad norėjau valgyti. O kaip kiti rašė? Nežinau. Bet aš tada labai norėjau valgyti ir turėjau pats pelnytis sau duoną..., - prisimena kolega Julijonas. - Vadovaudamas rajoninio laikraščio redakcijai, vėl kažko geresnio neparašysi, nes esi priverstas leisti į gyvenimą kitus autorius. Tačiau beveik ašarojančiomis akimis  skaitydamas minėtose knygose vertinimo komisijos - keturių mielų mokytojų parašytą jaudinantį įrašą, prisiminiau, kad aš nuo to laiko galvoje tebesinešioju vieną posmelį - eilėraščio pradžią. Jeigu dabar, po keturiasdešimties metų, jį pabaigus? Nebeatidėliodamas taip ir padariau. O kai sumaniau šį iš per dvi epochas atsiradusį kūrinėlį paskirti savo pradinės mokyklos ir gimnazijos pirmųjų klasių draugei, tai ir jo vardas atsirado - „Mano saulytė". Štai tie du lemtingi posmeliai drauge -  pirmasis susiklostęs apie 1950-uosius metus, ir antras, parašytas 1990-aisiais. Beje, tai ir visas eilėraštis.

MANO SAULYTĖ

                 Angelei S.

Toli nuklydom lauko takeliu...

Jaunystėje, žinia, dažnam taip būna.

Tu man tada priskynei daug gėlių.

O aš tau įsegiau ramunę.

Prabėgo šitiek metų, net baisu.

Bet mano akys ligi šiolei švyti,

Nes jose spindi nuo tavų kasų

Laukų ramunės auksinė saulytė.

Tad štai koks mano poetinis atgimimas. O per porą pastarųjų dešimtmečių šį bei tą ir naujo sukūriau. Džiaugiausi, kai buvau pakviestas į tokią solidžią knygą - respublikos žurnalistų poezijos rinktinę "Šitas aidas toli girdis...". Tai ir pripažinimas, ir įvertinimas".

Julijonas Petronis

Bičiulio vynas

(Šį eilėraštį ilgametis „Gimtosios žemės" redaktorius perskaitė laikraščio 50 metų jubiliejui skirtame pobūvyje).

Buvom jauni - daugiau vaišinomės.

Tą, aną ir dar kažką geri.

Bet skaniausia - tai bičiulio vynas.

Ligi šiol man kvepia jo taurė.

Kas išgerta, ką gi - tas išgerta.

Atgailauti, graužtis nemanau.

Tik prabangūs gėrimai apkarto.

O bičiulio vynas... Nežinau,

Kaip jis taip protingai padarytas.

Kaip užraugtas? Ko pridėta? Kiek?

Tačiau gerčiau su džiaugsmu kas rytą.

Gal kas vakarą? Ar ne vis tiek?

Štai ir vėl kaip anuomet vaišinamės.

Neišgerti būtų netauru.

Siūlau tostą: Už bičiulio vyną!"

Šitą tostą, ech, skaniai geriu.

1994

Būties pilnatvė

Jau nužydėjo pakluonėj liepa.

Mano brangioji, mylėti liepki -

Mylėt, mylėt, mylėt Tave.

Jau riešutėliai pakluonės liepoj.

Mano saulute, užjausti liepki -

Užjaust, užjaust, užjaust Tave.

Jau be lapelių pakluonės liepa,

Mano širdele, globoti liepki -

Globot, globot, globot Tave.

Iš džiaugsmo verkia manoji Liepa:

Mano mielasis, nieko neliepsiu -

Viską, vai viską, viską davei.

Būties našta

Kaip gyvent,

   kaip elgtis,

     kam tarnauti,

        kur nueit,

           kuriuo pargrįžt keliu...

Negaliu patart

   nė reikalauti,

      nes tau duoti nieko negaliu.

1996

Gimtoji žemė

Kai pasemi gimtosios žemės saują,

Iš karto delnui šilta - daug šilčiau.

Per visą kūną šiluma keliauja.

Pasiekia širdį. Kyla dar aukščiau.

Kaip jie - toli - be savo žemės tvėrė,

Brangūs broliai, lietuviai tremtiniai?!

O kad ir čia... Ugnis duris užvėrė...

Mes verkiam pirčiupėnų pelenais.

Po karo vėl - po kaimus ginklai žvanga.

Kiek skelbta laisvės datų, terminų...

O tikra - kraujas, lašantis nuo rankų.

Du frontai tų pačių laukų sūnų.

Gimtoji žemė - ašara ir kraujas.

Ir rugio grūdo spindulys šviesus.

Nereikia rūmų. Vieno temaldauju, -

Kad augtų duona, visiems, visiems skalsi.

2002

Gyvenimo saldo

Gyvenime, aš tavo vygėj augau.

Tu mane gobstei. Retkarčiais plakei.

Gyvenime, buvai man geras draugas,

Pasikeitei, - iškart nusisukai.

Gyvenime, nebeieškok bokalų -

Atėjo metas tinkamai susent.

Gyvenime, pakviesk mane prie stalo.

Atriek man duonos. Ir paduok vandens.

Gyvenime, mes greitai išsiskirsim.

(Norėtųsi bent kartą dar pasiaust).

Gyvenime, atnešk man gėlę, kai numirsiu.

Daugiau aš nieko neprašau.

2007

Laimutė

Kovo aštunta -

Moterų diena.

Metuos tokia viena išpuola.

Ir gražuolės,

Ir kuklutės

Nori pastebėtos būti:

Pustos,

Puošias

Itin uoliai.

Vyrai

Nebepaiso postų.

Neša puokštes,

Kelia tostus.

Padangė džiaugsmo sklidina.

Moterys

Taip pat ne pėsčios.

Ir nekaltos,

Ir jau nėščios

Viską geria -

Jų diena!

Kitos, aure,

Stiklinė sklidina.

Ne pirma.

Ir ne viena...

O ji perkaitus, vargšelė,

Visą dieną rūbus kelia.

 Pakabink...

Nukabink...

Pakabink...

Nukabink...

Kam čia motais jos diena.

 Ligonių daug,

O ji viena.

Taip visą dieną ant kojų.

O rankose nešuliai.

Rankos liaunos,

Rankos plonos

Iškiloja tonų tonas.

Ji čiuplutė.

Ji mažytė.

Ir kas nors kad nors gėlytę...

Kad nors gėlę...

 Nors gėlelę...

Silpnos rankos šitiek kelia!

Jos vietoj nenorėčiau būti,

Nors pilnas atjautos Laimutei.

Bet kas iš to,

Kai tiek prastumo.

Kai šitiek daug abejingumo.

Kai tiek atgrasančios ponystės

Ir begalybė ubagystės.

Pakabink...

Nukabink...

 Pakabink...

Nukabink...

Kaip ledas ponų  kailiniai šalti.

Šilti varguolių rūbai, kadangi paprasti.

2012

Lietuvai

I

Lietuva, -

          Tave lietūs išlijo.

Lietuva, -

          Išskydę Tavo kasos.

Lietuva, -

          Tu mūsų - ne Marijos.

Lietuva, -

          Tavęs mes nepamesim.

Lietuva, -

         Tu nesigviešk dangaus.

Lietuva, -

         Tu neapleisk žmogaus.

II

Diedelių Lietuva -

           Lazdelių Lietuva.

Bobelių Lietuva -

           Vaistelių Lietuva.

Ką mano Lietuvos galva?

Kad jis, - kaip visa Lietuva...

(čia Adamkynės epochai).

III.

Lietuva, -

        Tu svetimiems kariauji.

Lietuva, -

          Nekaltą lieji kraują.

Lietuva, -

         Tu įgrisai žmonijai.

Lietuva, -

          Tavęs kaimynai bijo.

Lietuva, -

          Eini blogais keliais.

Lietuva, -

          Dangus Tau neatleis...

1997-2009

Nebėra Nidos

Tebepirmaujame pasaulyje savižudybių skaičiumi. 1994-aisiais Lietuvoje tokią mirtį pasirinko 1703 kraštiečiai - kol kas daugiausia per vienerius metus. Tarp savo gyvybės kaina protestuojančiųjų buvo ir mūsų Nida.

Kokia nežmoniškai baisi žinia!

Kaip greitai ji po Ukmergę pasklido

Ir pančioja nelaimės grandine:

Nebėra Nidos!

Pašiurpo daug senų - ne tik jauni.

Likimo rankos, ko gyviems pavydit?!

Kiek verkiančių jos klasės mokinių:

Nebėra Nidos!

Sesele... Aimanuoja ties karstu

Baltais chalatais prieblandoj pražydę

Kolegės iš ligoninės. Alpsti:

Nebėra Nidos...

Gėlių, gėlių... O vis tai pinigai... -

Dudena senučiukė juodu šydu.

Kad šitiek meilės, dėmesio gyvai,,,

Nebėra Nidos...

Deja, matyt ir ramesnių veidų.

Net polinksmių (kad tiktai nesuklydus).

Klaidos nėra. Todėl labai skaudu:

Nebėra Nidos.

Gyvenimas baisus - kraujo spalvos.

Nužudė. Nukankino... Nusižudė...

Kaip tverti laisvių ponams Lietuvoj?

Nebėra Nidos.

Net „Trisdešimties metų moteries" -

Gimtadieniui tai būtų tikus knyga -

Nebuvo lemta jai sulaukt, turėt:

Nebėra Nidos!

Kas kaltas? Ką daryt? Įsidėmėt:

Mirtis ir vėl siaubingai pasiklydo.

Ant žemės tarpę, virstame žeme.

Nebėra Nidos.

Išėjo Nida.

Nebėra Nidos...

2002

Nijolei

Kiek vilčių, kiek svajonių sutraiškyta!

Kiek akiplėšų kelią mums perkirto!

O drauge, lyg vieningai išvaikščiota

Gimta žemė, tada tokia pelkėta...

Negandas pasitinkame vyriškai.

Pasišvęsk, mano žvaigžde šviesiausioji!

Aš lieku su kovojančia lyrika.

Savo plunksną lygiuoju į šautuvą.

1995

Pašauk vardu

Prisimeni,

Draugu šaukei? Net gatvėj.

Prie stalo

„Draugas", „draugas" burkavai...

Skundiesi senatve.

Sunki vienatvė...

O kam mane tiek sykių apgavai?

Na, nesikrimsk.

Kas buvo, ką gi - buvo.

Dėl „draugo" pamiršto,

Beje, skaudu.

Bet ponu nevadink -

Nudžiūs liežuvis!

Prakalbink žmoniškai - pašauk vardu.

1994

Prie mamos karsto

Kokie brangūs

Pirštai jos sugrubę.

Akys

Užsimerkę amžinai...

Vis į darbą...

Reikalai...

Vis skubūs...

Tai manęs

Gal nė nepažinai?

Kokie gražūs jau pageltę skruostai.

O galva -

Balti balti linai...

Kažin,

Ar kada nors

Ją paglosčiau?

Gėda net sakyti -

Nežinau.

Laša vaško žvakės.

Bachą groja.

Rieda mano ašara

Graudi...

Kaip skaudu,

Kad lig duobės

Gyvajai

Mamai meilei

Laiko nerandi...

1995

Su motina

Iš ciklo „Dialogai"

Kur tave, vaike, viesulas neša?

Dar tokį jauną... Dar tokį mažą...

         Skrendam, mamyte, į Saulės kraštą.

         Skrendame saulės liaudžiai parnešti!

Dieve, net saulės?! Saulė sudegins.

Mažų mažiausia, - visus apakins...

           Saulės, mamyte! Saulės! Tik saulės!

           Tai mes pareiškiam visam pasauliui!

Ir kai suaugsi, saulės nelieski.

Žmoniškai, vaike, žmogų mylėki.

            Mokame elgtis. Mokam aukotis.

             Skrendame! Laikas. Baigėm rikiuotis...

Kur mūsų saulė? Koks mano kelias?

Tyli mamytė smėlio kalnely...

1997

Žodis apie žodį

Akyse staiga šviesu šviesu.

O krūtinėj gera.

Šilta, gera.

Perdavėt man lobį.

Iš tiesų -

Laimingiausiu žmogumi padarėt.

Ačiū. Ačiū!

Nieko negavau?!

Už ką tokį dėkingumą rodau?

Turtas, -

Regis nė nesapnavau:

Ištarėt

     labai

          malonų

                 žodį.

1997

Mano trobelė

Nei kelių, nei platesnio takelio.

Tarp upelių, prie krūmų vešlių

Prisiglaudusi mūsų trobelė

Mane išvedė laimės keliu

Jau seniai nebėra to kaimelio,

Nei namų, nei darželių žalių,

Bet aš grįžtu į savo trobelę

Mintimis tuo pat laimės keliu.