Žurnalistų kūryba

Į klausimą, ar jaudinasi, nors knygos pristatymo karuselė apsuko devintą ratą, Loreta atsakė, kad ji toks žmogus, kuris jaudinasi ir tada, kai nėra ko. „Nors šį kartą esu namie: penkerius metus teko čia mokytis (Žurnalistų institute, tuomet – VU žurnalistikos fakultete) “.

 

Apie ką knyga? Apie žurnalistiką, žmonių santykius, apie visų mūsų gyvenimą: nuo krizės iki krizės (nuo 1999 10 16 iki 2009 10 16-17 d.). Romane aprašytas karalienės Elžbietos II vizitas, popiežiaus Jono Pauliaus II išėjimas, o rašytojo Remarko kūryba sieja visų likimus. Knyga apie tai, kaip mes veikiame vieni kitus. Visas dešimtmetis perkeltas į vienos šeimos gyvenimą. Tai mūsų laikmetis. Įtaigūs vyro ir žmonos santykiai vaizduojami kaip atsvara. 

 

Pagrindinė romano herojė Paulė Glenienė nėra stereotipinė – ji turi ypatingą gebėjimą mylėti, kuris mūsų visuomenėje atrodo juokingas. Daugelis sužino, kas yra agape iš graikų kalbos – kad tai meilė, nereikalaujanti atlygio, tačiau jos negali sunaikinti: ją įgyvendinęs pajunti egzistencijos prasmę. Paulė tą pajunta lankydama atstumtuosius. Kai jos vyras Edgaras tampa bedarbis, ji imasi žurnalistikos. Paulei visi draugai, tai ne visada atitinka tą ryšį, kuriuo ji tiki. Socialiniai sluoksniai Paulei neegzistuoja – ji vienodai bendrauja ir su Barabanovais (nacionalinio dienraščio savininkais, kurių moralė pagrįsta svainyste, intymiais ryšiais, o ne gebėjimais), ir su vieniša pensiono gyventoja. Patekusi į visuomenę, kur tie sluoksniai griežtai skiriami, pasijunta balta varna. (Šiandien tarptautiniuose forumuose kalbama, kad kapitalizmas išsikvėpė savo nežmoniškumu: žmonės, kurie nežmoniškai elgiasi su savo pavaldiniais, kenkia visuomenės saugumui. Juk keičiantis santvarkoms vadovų postus užima žmonės – dažnai veiklūs, apsukrūs, bet nebūtinai išmintingi, ne visi suprantą, kad reikia tarnauti žmonėms, mokėti su jais dalintis, kalbėtis su žmonėmis matant jų konkrečius darbus, o ne socialinį statusą). Tokia meilė yra be pudros, be kaukės, be falšo.

 

Antrasis herojus – jos vyras Edgaras yra sociologas; kandus, ironiškas, nors kartu labai vienišas –gerai pažįsta žmonių socialinius įpročius. Ir žmonai sako, kad ji turi įgimtą pasitikėjimo jausmą. Ką tai reiškia? Kad kiti galį ja manipuliuoti. Edgarui šeima – jūržolė, kurioje užauga perlai. „Jei kiekviena moteris yra patriarchalinė mimoza, tai kiekvienas jos vyras yra Edgaras, kuris nori nustumti kalną, jei tas trukdo mylimai moteriai grožėtis dangumi“. …Ir laimingos poros gali būti skirtingos… (išimtis pateisina taisyklę)

 

Trečiasis herojus – dukra  studentė Teodora atstovauja šiuolaikinį jaunimą, kuris neskuba nei draugauti, nei tekėti (turbūt laikas pasikeitęs ir įpročiai). O jos paauglės metais aistra drugeliams ir visokiems būreliams autorę privertė atsiversti 6-7 klasės vadovėlius.

 

Trys pagrindinės romano temos: žiniasklaida, jos vidus, visuomenė ir jos šefai. Loretai Jastramskienei psichologiškai tai buvo nesudėtinga: ji daug metų dirbo žurnaliste.

 

Į Rimanto Šalnos klausimą kaip žurnalistika kitaip atrodo vyrui ir moteriai, Loreta atsako: „Profesijoje nėra nei vyrų, nei moterų; yra tik požiūris: idealistinis arba materialistinis. Jei moki suderinti – tai idealas, herojė nemokėjo suderinti“ (ta prasme vyrų personažams tai labiau pavyksta). 

Žurnalisto darbas – balansavimas, mat tavo įvaizdis gali būti labai greitai pastumtas, nugriautas. Taip būna visuose darbuose. Pasitaiko, kad tie, kurie kasdien sako ditirambus, vaikšto apsupę, nepadeda nelaimei atsitikus – padės visiškai svetimas, o gal tau buvęs net nemielas žmogus. „Šiame romane sąmoningai atrinkau faktus, kurie kartojasi: kad žmonės atpažintų save“, –  sako autorė. Juk ne visi žurnalistai yra lėkšti ar agresyvūs. 

 

Teresė Gužauskienė, Homo liber leidyklos atstovė: „Ne kaip redaktorė  išsakau įspūdį – knyga kaip lakmusas, verta pasitikrinti save: kiek mes galime būti žmogiški ir suprasti kitų poelgius. Kiek sau duotume matuodami Paulę savimi dešimt balų sistemoje? Skaičiau ir išgyvenau: Dieve, Paule, nedaryk šitaip, akivaizdu, kad tave apgaus, iš tavęs pasijuoks“.

 

Kurso draugė. Krestencijus Stoškus sakė: svarbu neprarasti psichologinės distancijos, tačiau visiškai susitapatinau su Loreta: viską išgyvenau ir su Paule, ir su Loreta. Paulei reikėtų pavydėti tų vertybių. Loreta sugebėjo sukurti kolegų portretus. Žaliu pavydu galima pavydėt jos ambicingo ėjimo į tiesą. 

 

Į klausimą, ar nebaisu buvo apsinuoginti, romano autorė atsako: ... „Bet kokį kūrinį rašydama turi išlikti savo gyvenimo šeimininkė. Paulė yra sukurtas personažas, kartu rašiau tai, ką jaučiau. Autorė negali bijoti, kitaip ji negali rašyti“.

 

Tai jau antrasis žurnalistės ir pradedančios prozininkės romanas. Pirmąjį, „Vanduo nemoka kalbėti“, 2008 m. išleido irgi leidykla Homo liber. Šis romanas, pasak kolegių, kur kas brandesnis, kada nors  laukiamas ir trečias: apie valstybės tarnybą (autorė jau penkerius metus ten darbuojasi). O knygą parašė per trejus metus, kai buvo praradusi darbą, išbandė savo jėgas (romanas subrandintas tą minėtą krizės dešimtmetį).