Žurnalistų kūryba

Taip vadinasi dailininko Jono Rimšos (1903-1978) atminimui skirta ką tik pasirodžiusi žurnalistės Aurelijos Almonės Akstinienės knyga- albumas (Petro ofsetas, 2013). Kas jis, Jonas Rimša, vadintas ir Ivanu, ir Chuanu, ne itin Lietuvoje žinomas, daugiau nebent menotyrininkams?

 

Knygos autorė pirmąją pažintį su juo nusako taip: „1968 metais, viešėdama Kalifornijoje pas gimines, susipažinau su Santa Monikoje gyvenančiu dailininku Jonu Rimša. Sužavėjo nuostabi, niekur nematyta jo kūryba, tad grįžusi į Tėvynę žurnale „Kultūros barai“ išspausdinau straipsnį „Egzotika ir humanizmas“ su atsivežtomis dailininko darbų iliustracijomis“. Taip Lietuva  sužinojo apie įdomų, sudėtingą ir prasmingą šio dailininko gyvenimą ir kūrybą. Praėjus beveik dešimtmečiui Vilniuje buvo surengta J. Rimšos darbų paroda, kita – 2010 m. 

 

Tolesnę bendrystę siejo laiškai ir pažadas dailininkui išsamiau parašyti apie jo kūrybos kelią. O tas J. Rimšos kelias iš gimtųjų Svėdasų, kur vaikystėje klausėsi pasakojimų apie ežere nuskendusį varpą, ėjo griaudžiant Pirmojo pasaulinio karo pabūklams į Charkovą, vėl grąžino į Lietuvą, kur tėvas norėjo išmokyti siuvėju, bet pašaukimas nuvedė į Paryžių, o iš ten – į Pietų Ameriką, žemyną, kuris nepagailėjo spalvų nei egzotikos, kuris pripažino ir išgarsino jo talentą. 

 

Ieškodama J. Rimšos gyvenimo pėdsakų, knygos autorė 1991 m. nukeliavo į tolimąją Argentiną. Surado ten gyvenančius jo giminaičius, jį pažinojusius žmones. Rinko medžiagą apie Argentinoje J. Rimšos praleistą laiką, fotografavo ten likusius jo paveikslus. Ta kelionė padėjo įvykdyti dailininkui duotą pažadą.

 

Knygoje į vientisą pasakojimą lyg deimantus suverdama J. Rimšos gyvenimo etapus, jo laiškuose išsakytas mintis, A. Akstinienė atveria jo kūrybos pasaulį – romantišką, humanišką, impresionistišką. Atveria jo gyvenimo laiką nuo alkanų iki nualpimo dienų Argentinos sostinėje iki triumfo metų Bolivijoje, tapusioje jo antrąja Tėvyne, nuo Brazilijos džiunglių „žaliojo pragaro“ iki egzotiškosios Taiti salos, kur jo nutapyti paveikslai buvo lyginami su Gogeno darbais. Ir iki paskutinių žingsnių Ramiojo vandenyno pakrantėje Kalifornijoje, paskutinio laiško paskutinių žodžių: „Mano sapnuose dar ir dabar skamba Alaušo ežero varpai, mintyse braidžioju žydinčiom Šventosios pakrančių pievom...“

 

Klajonės svečiose šalyse neleido išryškėti J. Rimšos kūryboje nacionaliniams bruožams, bet joje, kaip pabrėžia knygos autorė, atsispindi bendražmogiški humanistiniai idealai. Jis, kaip rašė JAV leidžiami „Aidai“, „gimė iš lietuvių tėvų ir visada save laikė lietuviu“, paveiksluose taip ir pasirašinėdavo: lietuvis tapytojas Jonas Rimša. Jis ir didelę dalį savo kūrybos dovanojo Tėvynei. Geras trečdalis knygos pristato J. Rimšos kūrybą – publikuojamos jo paveikslų reprodukcijos, taip pat daug fotografijų. Lyrinis, šiltas, romantiškas knygos pasakojimas nestokoja ir menotyrinių įžvalgų, kūrybos vertinimo vienu ar kitu aspektu. „Savitai jautęs natūralų grožį, – rašo A. Akstinienė, ekspresyviai, originaliai jį perteikęs, Rimša įgyvendino didžiausią dailininkų svajonę – įamžinti sustabdytą  akimirką. Gėrėdamasis Jonu Rimša kaip dailininku, žaviesi ir žmogaus savybėmis – tvirtu humanizmu, švelniu humoru, greita reakcija. Gėris jam buvo asmeninės būties esmė. Pats daug negandų patyręs jautriai atsiliepdavo į kitų rūpesčius. Nepakentė rasizmo, nacionalizmo ir neteisybės, pasireiškiančios bet kokia forma. Nemėgo didelių susibūrimų, aštrių politinių ginčų. Patriotizmą savo šaliai įrodė konkrečiais darbais“.

 

Dailininko asmenybės žavesį, jo menines pažiūras, meilę žmonėms ir gimtajai Lietuvai atskleidžia ir knygoje pateiktas didelis pluoštas jo rašytų laiškų knygos autorei. „Jūs klausiate mane – kokia ilgesio spalva? Manau, kad ne ryškiai raudona, saulėta, o atvirkščiai – pilka ir liūdna“, viename laiškų rašo J. Rimša ir čia pat džiaugiasi, kad jo paveikslai jau keliauja į Lietuvą. Ir nepamiršta pridurti: „Linkėjimai mano Tėvynei.“ Jis vis svajojo atvažiuoti į ją: „Pavydžiu, kad galite džiaugtis mūsų Tėvynės grožiu“.  Ši A. Akstinienės rūpestingai ir su meile parengta knyga – lyg dailininko viešnagė Lietuvoje. 

 

Knygą vertinęs recenzentas dailininkas Antanas Kmieliauskas sako, kad labai įdomu skaityti A. Akstinienės tekstą – jis informatyvus, nukelia mus į aplinką, kurioje gyveno ir kūrė J. Rimša. A. Kmieliausko nuomone, šis leidinys bus labai naudinga ne tik dailininkams ir dailės studentams, bet ir Lietuvos visuomenei, tikėtina, ir daugeliui mūsų tautiečių Argentinoje.

 

Priminsiu, kad Žurnalistų sąjungos senjorų klubo narė A. Akstinienė 1991 m. yra išleidusi knygą apie vyskupą Antaną Deksnį „Caritas nunquam excidit“ (pavadinimo žodžiai, paimti iš vyskupo  herbo, lietuviškai reiškia „Meilė niekada nesibaigia“), kilusį iš Rokiškio rajono, kaip, beje, ir pati autorė. Ši knyga susilaukė didesnio nei Lietuvoje dėmesio JAV, ir neatsitiktinai – vyskupo A. Deksnio rūpesčiu, pasitelkus architektą J. Muloką, išeivijos dailininkus V. K. Jonyną, V. Kašubą ir kitus, Sent Luiso mieste buvo pastatyta lietuvių parapijos bažnyčia, kuri tapo pripažinta Amerikos kultūros paveldu. Vėliau vyskupas A. Deksnys ilgus metus vadovavo  Vakarų Europos sielovadai.