Archyvas :: Senjoras rašo memuarus...
J.V.: Kaip gimė mintis vėl pradėti rašyti naują knygą?
A.K.: Apie žurnalistus, kitaip tariant mūsų kūrybinio cecho žmones, apie jų plačią ir sunkią veiklą anais tarybiniais laikais beveik nėra parašyta knygų. O kokią plačią darbo vagą jie išvarė visose tuometinio gyvenimo srityse? Kiek patyrė įvairių kuriozų ir nutikimų atlikdami savo profesinę pareigą? Ir tuometinė valdžia jų neglostė savo švelnia rankute. Todėl ir kilo mintis bent kiek užpildyti šią spragą...
J.V.: Vadinasi, knyga bus apie tarybinių žurnalistų darbą ir kūrybą?
A.K.: Ne tik. Noriu aprašyti savo kolegų, tų žmonių, kuriuos gerai pažinojau, kūrybą ir asmeninį gyvenimą. Taip pat pažinojau daugelį mokslo kultūros, pramonės ir žemės ūkio įžymių veikėjų, kurie buvo dideli eruditai, tikros asmenybės. Deja, daugelis jau išėję Anapilin. Todėl jaučiu savo pareigą nors dalinai paviešinti jų gyvenimą ir darbus, kurie dabar užmiršti arba sąmoningai nutylimi.
J.V.: Jeigu pasiryžęs taip plačiai visus ir viską aprašyti, tai kokio dydžio bus knyga?
A.K.: Žurnalistikoje dirbau beveik keturiasdešimt metų. Rašytinės medžiagos, faktų savo atmintyje turiu sukaupęs daug. Beje, pastarieji senėjimo procese iš atminties sparčiai nyksta. Kadangi dirbau trijose darbovietėse: laikraštyje, radijuje ir leidykloje, tai kiekvienam iš jų skirsiu po skyrių. Skyriai, jau dar nežinau kokios bus apimties, todėl apie knygos dydį dabar sunku spęsti. Tik aišku,kad ji bus neplona.
J.V.: Kada ją numatote baigti?
A.K.: Jei sveikata leis, tai už poros, trejeto metų. Aš rašau tik gyvendamas Vilniuje t. y. tik žiemą. Vasaras leidžiu kaime tėvų man paliktoje sodyboje. O ten tokia erdvė, tokia miškų ir laukų grožybė, kad užmiršti apie visus savo įsipareigojimus, o džiaugiesi, kad esi gyvas ir gali gyventi tokiame nesudarkytos gamtos prieglobstyje...
J.V.: Kas remia tavo knygų leidimą? Gal turi, kaip dabar sakoma, rėmėjus, kurie materialiai paremia knygos išleidimą?
A.K.: Jokių rėmėjų neturiu. Visos knygos išleistos už mano asmenines santaupas, todėl tiražai yra nedideli. Knygas gali rasti tik Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. Beje, visoms savo gimtojo rajono bibliotekoms padovanojau po knygą. Tai jau tampa tradicija. Bibliotekų darbuotojos surengė keletą susitikimų su skaitytojais, kurie teigiamai įvertino pirmąjį publicistinį romaną „Aidai iš gyvenimo šulnio", išsakė daug vertingų minčių, pateikė pasiūlymų. Tokie susitikimai - pokalbiai įvyko Subačiaus miesto bei Noriūnų bibliotekose. Labai dėkingas esu tų bibliotekų vedėjoms Ingai Davidonienei ir Irenai Gasparonienei. Prieš pat Naujus Metus pasiekė žinia, kad ateinančią vasarą Lukonių bibliotekos skaitytojai irgi pageidauja su manimi susitikti ir pasikalbėti...
Taip ir gyvename...
J.V.: Dėkoju už pokalbį. Linkiu kūrybinės sėkmės ir turiu vilties: kai aptarta knyga išvys dienos šviesą, ją pristatysi ir mūsų Žurnalistų senjorų klube.
A.K.: Taip ir bus !
Prenumeruoti komentarus: El. paštu RSS
Vytautas
2012-02-13 11:31
Gerai, kad senjorai nemiega užtarnautame poilsyje, o kruta.
Gerai, kad yra ir kiti senjorai, kurie pastebi kolegų kūrybą.
Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus
Komentarai (1)