Žurnalistų kūryba

Vytautas Žeimantas

Mūsų kolega, aktyvus LŽS Senjorų klubo narys, socialinių mokslų daktaras Jonas Vėlyvis,  savo septyniasdešimtmečio jubiliejų pasitiko ne tik su šampano taure, bet ir su solidžia, per 560 puslapių knyga „Lietuvos statybų vadyba 1945-1989 metais. Ekonominis socialinis ir istorinis aspektai“.

Ne kiekvienas žurnalistas imtųsi gvildenti tokią rimtą mokslinę statybinę temą. J.Vėlyvis išdrįso, nes jame nuo seno gražiai, vieną kitą papildydamos, gyveno dvi asmenybės – žurnalisto kūrėjo ir statybininko. Nors gimęs (1940.01.18) ir augęs Rudnioje, jaukiame dzūkų kaime, šalia srauniosios Ūlos ir žydrųjų ežerų, jaunystėje svajojo tapti jūrininku.   

Kaip žurnalistas jis brendo studijuodamas Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedroje (baigė 1967 m.), dirbdamas Šiaulių miesto laikraštyje, Valstybiniame radijuje. Vėliau dirbdamas redaktoriumi arba redaktoriaus pavaduotoju žurnaluose ir laikraščiuose “Darbas ir poilsis“, „Buitis“, „Baltijos birža“, „Vadovo pasaulis“, „Šalies ūkis“. Brendo ir rašydamas įvairias knygas, tarp kurių išskirčiau istorinį politinį romaną apie Vincą Mickevičių Krėvę „Neleisk mūsų gundyti“, kuris 2001 m. laimėjo pirmą vietą kūrybiniame konkurse, skelbtame Čikagos laikraštyje „Lietuvių balsas“. 

Kaip statybininkas – Vilniaus statybos technikume (baigė 1959 m.), dirbdamas Šiauliuose statybos pramonės įmonėje, rašydamas ekonomikos mokslų disertaciją statybų klausimais ir ypač - 14 metų vadovaudamas žurnalui „Statyba ir architektūra“, kur sukaupė kritinį analitinį patyrimą apie ano meto planinę ekonomiką. Ši gyvenimo patirtis ir padėjo sukurti didelės apimties monografiją, kuri, be abejo, sudomins ne tik  sovietinės ekonomikos metais dirbusius statybininkus, architektus, statybos mokslo tyrėjus, istorikus.

Planinio ūkio sąlygomis statyba buvo vadinama sudėtingiausia ekonomikos šaka. Lietuvoje dirbo apie 200 tūkstančių darbuotojų. Atrodytų, kad valdžiai turint visas galias, galima buvo ją suvaldyti. Valdymo pastangų pačių didžiausių ir skausmingiausių ekonomine ir socialine prasme buvo, tačiau nebuvo taip, kaip būdavo teoriškai nutariama penkmečio direktyvose. Tai akivaizdu ir naujojoje J.Vėlyvio knygoje.

Tautos gyvuoja ir kuria įvairiomis valdymo sąlygomis: esant saviems ir svetimiems valdovams ar vadovams. Peržvelgę istoriją nuo seniausių laikų aptiksime, kad įspūdingiausi palikimai yra statiniai. Ir nesvarbu kur jie būtų – atkasti iš po žemių, ar rasti apleisti džiunglėse, ar išlikę griuvėsiai – jie liudija apie buvusių tautų siekį. Juk niekas nesiginčija dėl septynių pasaulio statinių - stebuklų, o aštuntasis vis dar kuriamas...

Šis darbas, autoriaus vertinimu, tai ne tik, palyginti, menka duoklė - priminimas apie anų metų tautą kūrėją, bet ir apmąstymų objektas rinkos ekonomikos dalyviams. Juk teorinis praktinis ginčas, kiek valstybė gali ir turi kištis į ekonomikos procesus, tęsiasi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ypač tai pajutome dabar, besitęsiant ekonominei krizei.

Kūrinyje vartojamos sąvokos atitinka nagrinėjamu laikotarpiu oficialiuose dokumentuose buvusias sąvokas. Šaltiniai nurodyti išnašose. Monografijoje yra daug skaičių ir faktų, sukurta teminė rodyklė, pateikiamo statybos organizacijos ir jų vadovai, baigę istorinį planinį valdymą. Visa tai – ženklus palengvinimas būsimiems tyrėjams.

O mes, jubiliato kolegos, kol kas galime viltingai pasakyti: „Taip ir toliau, gerbiamas Jonai!”