Žurnalistų kūryba

LŽS senjorų klubo narė Gerda Giedraitytė-Gudjurgienė šią vasarą išleido knygą „Atmintis yra rojus (Pasivaikščiojimai po senąją ir dabartinę Merkinę)“. Knyga skiriama 650-osioms Merkinės vardo paminėjimo metinėms, bet aprėpia laikotarpį tarp 1946-2008 metų.

Svarbiausia joje – ir autorei, ir skaitytojui – vaikystės, t.y. pokario metų, prisiminimai, kurie, laikui bėgant, žmogui paprastai tampa gražiausiais gyvenimo metais. Jie vienodai brangūs ir tam, kuris savo vaikystę ir jaunystę praleido skurdžiame mažame namelyje, ir tam, kuris užaugo turtinguose namuose apsuptas gražių daiktų ir mylinčių tėvų.

Kartu su autore keliaukime į Merkinę. Pokarinio sovietinio provincijos miestelio aplinkoje niekas negalėjo būti pertekęs ir jaustis saugus. Naujoji santvarka sujaukė ir sužeidė žmonių gyvenimus, išskyrė šeimas Sibiro trėmimais, žūtimis partizanų bunkeriuose, užliejo rūsčiu nesaugumo ir nestabilumo jausmu, o dvasinė nelaisvė formavo konformizmą ir vedė į prisitaikymą kiekvienoje gyvenimo sferoje.

Bet vaikams, kaip rašo autorė, buvo nesvarbu, kad „aplinkiniuose miškuose pyška šūviai, aikštėje šalia cerkvės iš po nakties atsiranda sukruvinti, išniekinti lavonai, o gyventojai, įbauginti pavojų ir nežinios, lyg drugio krečiami išgyvena įtampą ir savo bei savo artimųjų tragediją“. Vaikai daug ko nesupranta, bet supranta jų tėvai ir mokytojai, kuriuos knygos autorė prisimena su didele meile. Ji vaikščioja šiandieninės Merkinės gatvėmis, mato didelius pasikeitimus ir prisimena: mokytojus ir draugus, namus ir gatves, ieško senųjų, tikrųjų merkiniškių, nes šiandieninėje Merkinėje jų, artėjančių į devintą ar dešimtą dešimtį, jau beveik nebelikę.

Dabartinės Merkinės gyvenimą tvarko vadinamieji „užeiviai“, kurie save irgi laiko tikrais merkiniškiais. Gerda eina gatvėmis, kalbina žmones, kurie mielai atveria prisiminimų skrynias. Atgyja Merkinė – kokia ji buvo prieš karą su žydais ir jų restoranais, su vandentiekiu ir turgumi, su miestelio švara ir piliakalnio grožiu. Ir pokarinė: su mokykliniais vaidinimais ir kinu, kuris atvežamas į miestelio klubą, su partizanų išdarkytais kūnais, suguldytais šalia stribyno, ir pokario elgetom, einančiais pakiemiais.

Gerda savo knygelę – šalia merkiniškių – paskiria ir savo šeimai, kurią gyvenimas išblaškė po įvairius Lietuvos kraštus. Štai brolis iš Jurbarko kas pavasarį skambina sesėms ir ragina: „Merkinėje jau žydi obelys ir kvepia ievos, širdis šaukia važiuoti“. Ir jie važiuoja, kad pereitų Merkinės gatvėmis ir įkvėptų aplinkinių pušynų oro.

Širdis Gerdai padiktavo ir šituos žodžius: „Merkinė – gyvenimo pradžiamokslis, ant kurio pagrindo stovime iki šiolei, tai šviesus mokyklos vaizdas ir mokytojų paveikslai; geraširdžiai dzūkai; vaikystė, nerūpestinga jaunystė ir neužmirštamos draugės; baltos samanėlės ir rudagalviai baravykai; švarų vandenėlį čiurlenantis Stangės upelis; Nemuno ir Merkio didybė; piliakalnio paslaptis; bruknių ir spanguolynų rojus; nepakartojami saulėtekiai ir saulėlydžiai; dzūkiškos vasaros grožybės ir sidabru blizgantis pasakiškas žiemos miškas /.../ garsūs švento Roko atlaidai ir gausybė pakiliai nusiteikusių žmonių miestelio centre, gražus jų bendravimas ir nepakartojama dzūkiška šnekta; Merkinė – tai tėvų namai ir visų buvimas drauge, tai gražiausi gyvenimo metai ir svajonės pamatyti dar įdomesnį pasaulį“.

Daug ką į savo tėvų namus gali pašaukti tokie žodžiai. Ypač merkiniškius, kurie šių metų rugpjūčio 15–16 dienomis turėtų susirinkti į Merkinės 650-ties metų vardo minėjimo šventę, kada vyks švento Roko atlaidai ir bus švenčiama Žolinė. Tada bus šventinami ir istorinės Merkinės paminėjimo žymenys – koplytstulpiai ir jubiliejinis akmuo, bus šokama, dainuojama ir grojama, pasitelkus saviškius ir Lietuvoje žinomus meno kolektyvus bei solistus. Senosios Merkinės didybė savo syvais maitina ir dabartinių dienų sumaištį išgyvenančius Merkio ir Nemuno, Stangės ir Straujos santakų vaikus.