2019 m. rugpjucio 18 d., Sekmadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Bronius Čekanauskas: Kaip aš pražilau Sirijoje... (4 dalis)

2019-05-27
 
Žaidinių atidarymas Latakijoje

Žaidinių atidarymas Latakijoje

Pabaiga. Pradžia 2019 05 02

 

Bronius Čekanauskas

 

 

Gerai, šnekam, linkteli vertėjui. „Dvidešimt minučių užteks?" O taip! Įjungiu diktofoną. Kažkur pro ausis plaukia pasakojimas apie tai, koks kultūringas ir organizuotas Sirijos jaunimas, kaip jis tiki Asado idėjomis, kaip partija rūpinasi šviesia ateitimi, kiek daug padeda SSRS specialistai... Proga išdėstyti savo rūpestėlius tiesiog nukrinta iš dangaus. Atsakęs į visus mano klausimus, S.Hammadi netikėtai pareiškia: „Tai tikrai pirmas mano pokalbis su žurnalistu apie šias žaidynes." Be abejonės, nustembu. Pagaliau išgirstu išganingąjį vadovo pasidomėjimą mano viešnage. Ar neturiu kokių nors problemų? Praktiškai ne, tik kaip čia aiškiau išdėsčius... Gyvenu puikiame viešbutyje, skaniai valgau, esu vežiojamas į varžybas ir ekskursijas. Tik, žinote, aš čia atvykau pagal SSRS ir Sirijos sporto vadovų pasirašytą susitarimą. Toks pasikeitimas žurnalistais... Suprantate, viešbučio klerkai reikalauja mokėti už kambarį ir maitinimąsi restorane. O pinigų aš neturiu. Net tų žadėtų dienpinigių negavau...
Vertėjui šis monologas netikėtas, bet vėliau supratau: jis vertė sąžiningai, beveik neredaguodamas. S.Hammadi žvilgteli į kitame kabineto pasienyje sėdintį vyriškį, matyt, savo padėjėją - visą laiką tylėjusį ir kažką rašiusį. Tas, netaręs nė žodžio, pakyla nuo stalo ir išeina. Grįžta po kelių minučių su voku. 
„Viskas bus gerai, - su šypsena išlydi mane Sirijos politbiuro narys. - Mano žmonės paskambino į viešbutį. Ten džiaugsis jus matydami." 
Izmailas Moezas, Kijevo inžinerinio statybos instituto absolventas, mokslų daktaras, mano vertėjas, išėjęs laukan šluostosi išpylusį prakaitą. Suprantu, kad jam karšta ne tik nuo tamsaus kostiumo: „Įvėlei tu mane į pokalbį..." „Nepyk, man pačiam kojos dar linksta. Bet aš visai nenorėjau į arabišką kalėjimą..." Pasiūlyčiau draugui arabui aplaistyti interviu, bet jie alkoholio negeria.
Grįžtu į viešbutį. Iš karto pajuntu, kad čia papūtė kiti vėjai. Gaunu kambario raktą, bet neišgirstu jau įgrisusio klausimo apie mokesčius. Nueinu pasistiprinti į restoraną. Pamoju pirštu dar vakar į mane žvairavusiam vyresniajam padavėjui. „Na, kaip, ar aš skolingas?" „Ką jūs, - tempia rankomis mane prie baro, - skambino paties Hammadi žmogus." Pasikviečiu prie baro „kinočnikus" - ekspromtu rengiame mano palydas.
Kitos dienos vakarui, 22 valandai, užsisakau mašiną iš Latakijos į Damaską. Oro uoste reikia būti 7 val. ryto, o kelio, kaip pamenate, 400 kilometrų. 
Atsirandu viešbučio hole likus pusvalandžiui iki sutarto laiko. Laukiu, rūkau. Šalimais prisėda du arabai civiliais drabužiais. Ima šnekinti rusų kalba. Domisi (lyg nežinotų!), ko laukiu, kaip patiko Sirijoje, ar nekilo rūpesčių. Ne, viskas puiku. 
Jau dešimt valandų. Mašinos nėra. Pusė vienuolikos - jos dar nė kvapo. Pašnekovai ramina: mašina atvažiuos. Tikiu. Tik kada? Žinau, kad Damaske lėktuvas manęs tikrai nelauks. 23 val. 30 min. Vestibiulyje sėdime trise: aš ir du prižiūrėtojai. Daugiau - nė gyvos dvasios. Ko griebtis? Tuos 400 kilometrų normalia mašina naktį tuščiu plentu galima be vargo nuvažiuoti per 4-5 valandas. Karinių postų dabar neturėtų būti. Tik kas veš? 
Prieš pat vidurnaktį atsidaro viešbučio durys ir vidun įgriūna nedidukas arabas. „Ruso - Damasko!" - šaukia jis mirtinoje tyloje. Taip norisi griebti tą žmogėną už atlapų. „Ruso - Damasko!" Dvi valandas pavėlavai. Atsitiktinai žvilgteliu į hole kabantį didžiulį veidrodį - kažkas ne taip? Smilkiniai balti. Kažkur išsimiltavau? Rankom purtau plaukus - spalva nesikeičia.... 
Čiumpu lagaminą, atsisveikinu su naktiniais pašnekovais ir sėdu į opelį. Važiuodamas budžiu, nes matau, kad mano šoferiukas žiovauja. Po 100 kilometrų jau taikosi padėti galvą ant vairo. Rodau, kad sustotų. Tempiu iš mašinos, liepiu kilnoti rankas, kojas - daryti mankštą. Kai vėl susėdame į opelį, liepiu arabui dainuoti. Taip raliuodamas, traliuodamas jis nuvežė į Damaską. 
Atvykstame laiku. Pereinu visus patikrinimus, atlieku muitinės formalumus ir pagaliau atsiduriu ankštame, bet tą rytą man tokiame mielame „Aerofloto" lėktuve. 
Maskvos Šeremetjevo oro uoste pasitiko laikraščio „Sovetskij sport" užsienio skyriaus vedėjas, geras mano bičiulis Vladimiras Geskinas. Važiuojam į redakciją. Pakeliui pasakoju savo liūdnai linksmus nuotykius. Sakau, tegu redakcija parašo peticiją SSRS sporto komiteto vadams, o tie tegul įteikia notą Sirijos sporto vadovams dėl tų visų nesusipratimų? Juk jaučiausi idiotiškai, galėjau už grotų atsidurti...
- Nurimk. Nesinervink. Jokių protesto notų nebus. Mes tik vakar išsiaiškinome, kad apie tavo kelionę į Siriją arabams niekas iš Maskvos nepranešė... Nei redakcija, nei Sporto komitetas. Todėl tavęs niekas nepasitiko ir iš viso nelaukė. O tu dešimt dienų klasiškai pagyvenai, dar pinigų gavai ir sveikas bei gyvas sugrįžai...
- Dar ar ir garbės raštą bei medalį su Asado atvaizdu už gerą darbą įteikė. 
O juk nė vienos eilutės apie tas žaidynes iš Sirijos į redakciją neperdaviau, nes iš savo kambario galėjau paskambinti tik viešbučio budėtojui ir niekam daugiau...
- Tai nieko apie savo klajones ir parašyti negalėsiu?
- Žinoma, kad ne! Negi kompromituosi SSRS sporto komiteto žioplius ar redakciją? Rašysi tik apie sportą, apie draugiškus šalių santykius. 
Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-06-25 12:23
 
 

Komentarai (8)

Jūsų el. paštas

G.L.

2019-06-11 12:14

Nuvažiavo Čekanauskas ir sugriuvo Sirija

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vau

2019-06-06 14:08

Taip tai Sirijai ir reikia, jei taip elgiasi su žurnalistais.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ta

2019-06-03 15:46

Dabar aišku, kodėl Sirijoje taip blogai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Albertas iš Justiniškių

2019-05-30 12:13

Skaityti, žinoma, smagu. Velnioniškai geraiišguldei. Nors panašioje situacijoje atsidurti...Geriau jau be Hammadi medalio gyventi.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

V.K.

2019-05-30 10:11

Buvo įdomu paskaityti.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media