2018 m. gruodžio 13 d., Ketvirtadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Dainius Ručinskas apie žurnalisto takus per gyvenimą

2018-12-03
 
Kazimieras Župerka,
"Šiaulių naujienos"

 

Neseniai sulaukiau dovanų iš Vilniaus - atkeliavo Dainiaus Ručinsko knyga „Gyvenimo takais - su žurnalistika". Autorius patikslino: parengęs šimto egzempliorių rinkinėlį artimiesiems, bičiuliams, kolegoms.
Antraštiniame lape - padėka Vilniaus šiauliečių klubo nariams, parėmusiems knygos leidybą, o paskutiniame puslapyje - lakoniška nevaldiško stiliaus anotacija: „Sulaukęs gražaus jubiliejaus Dainius šioje knygelėje pateikė mažytę dalelę savo straipsnių ir nuotraukų." Viršelio atvarte matome dviejų solidžių vyrų nuotrauką: „Žurnalistas Dainius Ručinskas ir rašytojas, knygos leidėjas Stasys Lipskis." Anotacijoje minimas gražus jubiliejus - „tik 80 metų!" Taip žaismingai dalelytę tik pavartojęs Lietuvos žurnalistų sąjungos internetinio laikraščio redaktorius Vytautas Žeimantas rašinyje, kuriuo knyga ir pradedama.
Dėl knygos adresato reikia iškart pasakyti, kad autoriaus pasikuklinta - ji bus įdomi, pravarti kur kas didesniam skaitytojų ratui.
Į knygą įdėta ne tik pluoštelis autoriaus straipsnių ir straipsnelių bei nuotraukų. Pirmiausia su autoriumi pavaikštome jo eitais takais - regime gyvų gyviausiai papasakotą vaiko, jaunuolio moksleivio, studento, žurnalisto gyvenimą. Šiauliai - Dainiaus jaunų dienų miestas (autobiografinis pasakojimas ir prasideda skyreliu „Šiauliai - mano jaunystės miestas"). Čia baigta vidurinė mokykla, čia prasidėjo žurnalisto - visam gyvenimui pasirinktos profesijos - kelias. Beje, dar mokyklos nebaigus gebėta išplaukti į didesnius žurnalistikos vandenis: jaunojo korespondento apybraižas spausdino „Jaunimo gretų", „Mūsų žodžio" žurnalai, bendradarbiauta „Tarybinio mokytojo", „Vakarinių žinių" laikraščiuose.
Knygą sudaro dvi dalys: pirmuosiuose rašiniuose, kaip sakyta, nuosekliai apžvelgiami gyvenimo takai, kuriais eita nuo vaikystės iki tos dalelytės tik, po to - įdėta kone 30 įvairiuose leidiniuose skelbtų autoriaus publikacijų. Dainius sakosi laikąs save žemaičiu, nes gimė Kelmės miestelyje, be to, ir mama, ir tėvelis - žemaičiai. Su Šiauliais susiejo mokslo dienos: Lieporių septynmetė, Juliaus Janonio vidurinė, 2-oji darbo jaunimo mokykla. Geri, gražūs autoriaus žodžiai apie mokytojus: lituanistę Stasę Gustaitę, direktorių Petrą Vaicekauską. Darbo jaunimo mokyklą lankė vakarais, o dieną - jau rajono laikraščio korespondentas. Vienas tiesiog kuriozinis faktas iš ano laiko žurnalisto kasdienybės, parodantis, kaip sovietmečio žiniasklaidos darbuotojai turėjo puoselėti rožinę tarybinio gyvenimo spalvą: „Rajono laikraštyje rašiau apybraižas apie kaimo žmones - traktorininkus, melžėjas, lauko darbininkus, gydytojus, mokytojus. Kadangi laikraščio nuotraukose mechanizatoriai turėjo atrodyti tvarkingi, nusiskutę, tai krepšyje šalia fotoaparato nuolat vežiodavausi ir barzdaskutę bei odekolono „Šipr" buteliuką. Redakcijoje davė dviratį, tai kasdien po aplinkinius kaimus numindavau ne vieną dešimtį kilometrų." Vėliau, studijuodamas lituanistiką Vilniaus pedagoginiame institute, pradėjo dirbti Šiaulių miesto laikraštyje, vadovavo jo kultūros skyriui, čia išdirbo penketą metų. Iš anų laikų į knygą įdėta tuometinių „Raudonosios vėliavos" darbuotojų 1965 metų nuotrauka. Mums, vyresnio amžiaus šiauliečiams, ji ypač miela, žadinanti prisiminimus - beveik visi veidai pažįstami. Ir išsikėlęs į Vilnių Dainius visą laiką darbavosi su spauda susijusiuose baruose, net 34 metus - Eltoje. Žurnalistų sąjungos narys nuo 1980 metų, apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai" (2008). Iš gyvenimo takų aprašymo man ypač gražus, šiaip jau žmonėse nedažnas, Dainiaus bruožas - savikritiškas žvilgsnis į save ir atviras žodis apie savo nesėkmes. Jokių pastangų pasirodyti geresniam: likau antrus metus toje pačioje klasėje, nesisekė matematika, neįstojau į Vilniaus universitetą... Tai stiprios asmenybės bruožas, žmogaus, žinančio, kad įveiks tas nesėkmes arba kompensuos kitais darbais, kituose baruose, kur yra gabesnis, kur linksta širdis. Visų galų meistrai ne tokie jau dažni. Nesiseka matematika, užtai Dainiaus lietuvių kalbos rašinius vadinamąja laisvąja tema kaip įdomiausius mokytoja garsiai paskaito visai klasei. Nepavyko įstoti į žurnalistiką, užtai pavyko - į lituanistiką. Ar tai blogiau? Talentingoji mūsų humoristė, satyrikė Vytautė Žilinskaitė yra pasiguodusi dėl to, kad baigė žurnalistikos studijas - išsilavinimo spragas tenka lopyti visą gyvenimą.
Žurnalisto gyvenimas, darbas yra margas, įvairus, nepastovus, kone kasdien susitinka, susipažįsta, bendrauja su kitais, naujais žmonėmis. Todėl jam ypač svarbu atrama, tai, kas pastovu ir sava. Dainiui tokia atrama yra šeima, artimieji, namai. Jis, apžvelgdamas nueitą kelią, lietuviams būdingu lyrizmu pratęsia konservatyvią anglų ištartį: „Mano šeima - mano tvirtovė, mano viltis ir paguoda".
Iš į knygą įdėtų publikacijų didžioji dalis susijusi su Šiaulių žmonėmis, miesto gyvenimu. Rašoma apie Šiaulių oro uostą, graudenamasi dėl beatodairiškai pjaunamų medžių (autorius apskritai yra daug rašęs gamtosaugos temomis; neatsitiktinė jo bičiulystė su rašytoju Romu Sadausku, visada dzūkiškai karštai reaguojančiu į miestuose naikinamus medžius, kurie dar galėtų žaliuoti ir žaliuoti). Įdėti du tekstai, susiję su dailininku Gerardu Bagdonavičiumi. Su šia nepakartojama asmenybe sieję ryšiai buvo išskirtiniai: dailininkas buvo piešimo mokytojas ne tik Dainiaus, bet ir jo tėvo, vėliau tapusio artimu mokytojo bičiuliu. Tai liudija ir nuotrauka su dailininko išsamiu, kaip jo mėgta, autografu, skirta abiem buvusiems mokiniams - tėvui ir sūnui Ručinskams.
Randame ne vieną iš Šiaulių kilusių, čia gyvenančių ar gyvenusių miesto visuomenei žinomų asmenų (Vytauto Jankausko, Romualdo Račkausko, Jono Vėlyvio) knygų recenziją. Krinta į akis pastabiam žurnalistui būdingas operatyvumas. Vos tik Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka 2017 metų pabaigoje išleido iš Kurtuvėnų kilusio išeivijos lietuvio, Lietuvos kariuomenės savanorio Stasio Butkaus atsiminimų knygą „Vyrai Gedimino kalne", - jau skaitome Dainiaus Ručinsko šio leidinio recenziją internetiniame Žurnalistų sąjungos laikraštyje. Sužinojo, kad grupelė Šiaulių universiteto dėstytojų lituanistų tiria Lietuvos visuomenės požiūrį į konkuruojančius žodžius pensininkas ir senjoras - iškart skaudi Dainiaus replika minėtame laikraštyje: „Manau, kad mūsų pagyvenusių žmonių nevertėtų vadinti „senjorais". Tai skamba kaip patyčios iš vargšo žmogaus su bedante burna, godžiai srebiančio nemokamai dalijamą maltiečių sriubą ir į krepšelį dedančio labdaros makaronus". Ne vienas dabartinis autoriaus rašinys yra aštrokas, bet tai ne prašalaičio kritiko, o visuomenės, bendruomenės nario, kuriam skaudu dėl mūsų bėdų, požiūris ir žodis.
Nepabėgęs Dainius savo rašiniuose ir nuo lituanistikos studijų metais susidarytų įpročių, įgūdžių, perimtų pamatinių vertybių. Pavyzdžiui, vartodamas recenzuojamos knygos pavadinimo pasakymą „Katino dienos", jis primena frazeologijos žodyno aiškinimą. O ypač norisi pritarti Dainiaus požiūriui į Salomėją Nėrį - tokiam pat, kaip patikimiausių mūsų literatūros mokslininkų ir kritikų (Viktorijos Daujotytės, Valentino Sventicko). Negalima, remiantis kūrėjo tam tikro laiko ideologine laikysena, tuo matu vertinti ir nieko bendra su politika neturinčios jo kūrybos, reikšmingos tautos kultūros, meno raidai. Iš čia - recenzento priekaištas knygos apie Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytojus sudarytojams, „pamiršusiems", kad toje mokykloje anos Lietuvos respublikos laikais dirbo Salomėja Bačinskaitė (Nėris).
Dabar galėčiau pradėti vardyti naujausias Dainiaus publikacijas, pasirodžiusias jau išėjus knygai... Aišku, nevardysiu, bet vieną paminėsiu. Prieš keletą dienų „Lietuvos aide" paskelbta jo anotacija apie senųjų nuotraukų albumą, kurį Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga išleido Juliaus Janonio gimnazija: XIX a. II pusės-XX a. I pusės gimnazijos mokytojai, mokiniai, pamokos, šventės, išvykos...
Palinkėkime žurnalistui Dainiui Ručinskui, didžiam Šiaulių patriotui, aštrios plunksnos (mūsų dienomis ji dar labai reikalinga) ir nuo jo asmens neatskiriamos atidos savo jaunystės miestui.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-12-03 16:06
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media