Žurnalistų kūryba

Valentinas SVENTICKAS

Literatūros kritikas

Česlovas Skaržinskas yra žurnalistas, o aš kritikas. Tad nebūtinai pasakysiu tik šviesių žodžių. Č. Skaržinsko knygoje „Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras"* daug reikšmingų Dzūkijos krašto personažų. Dėl to kalbėjau apie ją Varėnoje, ir dabar skaitote maždaug tai, ką sakiau dzūkams knygos sutiktuvėse. Keblu kalbėti apie šios knygos vientisumą. Vienas dalykas, kai kalbi apie romaną, poezijos knygą ar kokią studiją. O žinomas žurnalistas, sulaukęs šešiasdešimties, į savo knygą sudėjo rinktinius tekstus - ir labai įvairius. Įvairių žanrų: publicistiką, eseistiką, pokalbius. Nevienodos stilistikos tekstus, rašytus ne vienu metu. Prisiliečiančius prie skirtingų realijų. Toks šios knygos būdingumas.

Žanro ir problematikos apibrėžtumas paprastai vertinamas labiau, bet Č. Skaržinskas pasirinko kelią, kuris taip pat gerai žinomas. Ką šioje knygoje turime, tuo ir gėrimės. Nepaisant minėto margumo, norėčiau akcentuoti bent dvi vientisumo žymes: pirmoji - autoriaus pasaulėžvalga. Kas jam rūpi, kas jį labiausiai jaudina. Žinoma, ji sieja visus knygos tekstus. Ir antroji knygos ypatybė - publicistikos, sakyčiau, gyvenimiškosios publicistikos, dominavimas. Joje jis - kur kas stipresnis nei ten, kur bando varžytis su Antanu Vienuoliu tapydamas peizažus arba kai skleidžia lyrinę miglą arba pasikliauja patetiška frazeologija. O ta gyvenimiškoji publicistika su realijomis, faktais, žmonių charakteriais - jo jėga. Ir šia jėga mes galime ne tik pasigrožėti, bet ir praturtinti savo sąmonę.

Pirmasis pasakojimas „padėtas" ten, kur ir turi būti. Tuoj pat gauname žinią, iš kokios terpės, lektūros, potyrių ateina rašantis žmogus ir kokią tautinę, kultūrinę, socialinę orientaciją jis yra susiformavęs. Pamatai, ištakos, sąlytis su vertybėmis, kurios minimos pirmiausia, darosi svarbios skaitant kitus tolesnius knygos tekstus.

Man asmeniškai įspūdingas straipsnis „Šaltoje Šalčios žemėje". Ir pasakysiu kodėl. Buvo mūsų neilgoje atkurtos nepriklausomybės istorijoje labai dramatiškų gyvenimo epizodų. Tikrai sunkių. Vėlesnis epizodas užgula ankstesnį, ir mes kai ką pamirštame. Kokios buvo įtakos, realijos, kas tame krašte dėjosi. Ir štai šis pasakojimas - apie tą laiką, kai knygos autorius kaip žurnalistas dirbo Šalčininkuose. Tai 1987-1992 metai Jis mini, su kuo kartu dirbo ir kas galėjo ištikti šį kraštą, kokios politinės pajėgos bandė atplėšti jį nuo Lietuvos. Tų dienų aktualijos straipsnyje labai įspūdingai iškeltos, primintos. Paprastas, aiškus, konkretus, įvykiais, pavardėmis grįstas pasakojimas labai svarbus. Daro įspūdį ir pati pasakotojo laikysena - aiški ir kartu supratinga.

Šiaip literatūros kritikas turi ką veikti, todėl turi ir savo laiką seikėti. Pasakysiu, kodėl vykau į Varėną pristatyti Č. Skaržinsko knygos. Tik pavartęs šią knygą pamačiau daug Dzūkijos krašto, man savo krašto, žmonių pavardžių, realijų. Tai skatino skaityti, domėtis, nerti į šią knygą. Joje atsiskleidžia istorija, gyvenimo tėkmė, žmonės, jų laikysena, darbai, kūriniai. Ir visuminis vaizdas man atrodo patrauklus, tikras, reikšmingas, prisodrintas savitų spalvų.

Č. Skaržinskas rašo kaip susidomėjęs, susirūpinęs, netingintis ir mokantis kalbėtis, aiškintis, ieškoti dokumentinių ir žodinių liudijimų. Turi gebėjimų visa tai matyti plačiau - tautos ir valstybės raidos tėkmėje. Kiekvienas žmogus, apie kurį jis kalba, kiekvienas įvykis, realija yra matomi šiame kontekste. Tai vadinkime platesniu mąstymu. O kas svarbiausia, skaitant šiuos pasakojimus? Mums pasidaro aišku, kad autorius myli tuos žmones, tą kraštą, jis jam yra brangus. Ir tas supratimas, kad autorius myli, manau, tikrai paveiks skaitytojus. Tai nepaaiškinami dalykai, - kokiais žodžiais, intonacijomis, vaizdais jie kuriami. Jie sukuriami arba ne. Visgi geriau kitaip sakyti - yra arba ne.

Pastaruoju metu daug kalbėta apie tai, kiek žiniasklaidoje turi būti pozityvo ir negatyvo. Šmėstelėjo bandymas įstatymiškai reguliuoti šį procesą. Žinoma, tai - tuščios pastangos, nei galinčios pakeisti padėtį, nei realistiškos. Tačiau turbūt dažnas esate pagalvoję, kad mūsų žiniasklaida kokį pikantišką skauduliuką kartais „apčiulpinėja" iki koktumo, o gyvenimo šviesai skleisti nei polinkio, nei entuziazmo, nei gebėjimo neturi. Apie tai kalbu todėl, kad šioje knygoje rasite daug šviesos, gėrio, grožio, pasigėrėjimo žmonėmis. Rasite tai, kas mūsų gyvenime šviesu, viltinga, kas gali vesti pirmyn. Ir tai padaryta ne dėl to, kad buvo parašytas koks nors įstatymas Č. Skaržinskui, kiek turi būti pozityvo ir negatyvo. Jis taip mato pasaulį, taip suvokia rašančio žmogaus misiją. Ir eina šiuo keliu kaip savo keliu.

Kokios knygoje vyrauja realijos? Visų neišvardysiu, bet kai kurias paminėsiu. Tai partizaninių kovų laikotarpis, Dzūkijos krašto žmonių likimai, susiję su šiuo laiku. Ir ne tik. Tautodailė, pasakojimai, dainos, tradicijos visada yra knygos autoriaus dėmesio lauke. Taip pat Dzūkijos kaimai. Pirmiausia - Gudakiemis. Autoriui labai svarbus socialinio teisingumo motyvas. Kaimas - ir su grimasomis, ir su prašviesėjimais, ir su beviltiškomis situacijomis, nes neaišku, kas jas gali spręsti... Jam rūpi kaimo raida: kas dėjosi anuomet ir kas vyksta dabar. Šioje knygoje atskleidžiama, kaip per Dzūkiją perėjo sovietmečio buldozeris. Vienaip ar kitaip atsiskleidžia ir žurnalistikos raida. Na, autoriaus akiratyje - ir Vilnius tuo metu, kai jis studijavo, ir dabar. Man, kaip literatūros žmogui, reikšminga, kad Č. Skaržinskas, nesvarbu, kokia tema rašytų, dažnai remiasi literatūros kūriniais, mintimis apie personažus, į būties apmąstymų lauką įtraukia literatūros interpretacijas.

Kaip kokį vėrinį paminėsiu pavardes žmonių, apie kuriuos šioje knygoje rašoma. Kalbama įdomiai, savitai, su pažinimu, įsigilinimu, supratimu. Tai Ivanauskų šeima, Henrikas Gudavičius, Stasys Stacevičius, broliai Černiauskai, Petras Zurlys, Aloyzas Tendzegolskis, Vytautas Šibaila, Vytautas Raulonis, kuris, beje, labai įdomus ūkininkas, jo paveikslas itin savitas. Tai žmonės, kurie šiam kraštui daug davė, daug reiškia. Žinoma, kad ne visus paminėjau. Jaučiu, kad yra kažin koks skriemulys, visus šio krašto užsidegėlius įsukančius į sutelktinį veikimą, bet kol kas nemoku šio veiksmo esmės nusakyti. Bet matau, kad Česlovas Skaržinskas yra pabėręs žodžių, kurie supratimą artina. Kaip dzūkeliai pasakytų - Dzieve, padėk!

*Palėpėje, į kurią atsėlina vakaras: publicistika / Česlovas Skaržinskas. Standartų spaustuvė - Vilnius: 2017, - 200 p.: iliustr., portr. - ISBN 978-609-408-971-8 (įr.)2017 m. balandžio 18 d.