Šiomis elegiškomis eilutėmis iš lietuvių literatūros klasiko Jono Aisčio lyrikos LŽS narys, rašytojas Stasys Lipskis pradeda savo knygą "Ilgesio elegijos". Tai biografinė knyga apie žymaus lietuvių poeto Jono Aisčio gyvenimo dramą, ją išleido vilniškė leidykla "Žuvėdra".

Kaip pratarmėje teigia jos autrius, šis poetas ne veltui laikomas eleginio, melodingo eilėraščio kürėju. Antano Vaičiulaičio teigimu, esminis Jono Aisčio poezijos bruožas - eleginis tonas. Vienu elegiškiausiu lietuvių lyriku Joną Aistį vadino žymus menotyrininkas ir estetikos tyrinėtojas Jonas Grinius. Poeto šimtmečiui skirta mokslinė konferencija Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo taip ir pavadinta "Praregėjęs ilgesio akim".

Jono Aisčio lyrika - melodinga, elegiškai skaidri, ilgesinga -

toks literatūros mokslininkės Elenos Baliulytės verdiktas. Ir gyvenime Jonas Aistis buvo ištikimas eleginiam tonui - buvo liūdnas, graudus , ilgesingas.

Kas lėmė Jono Aisčio elegines nuotaikas?.Pirmiausia, skurdi vaikystė, nelengvi keliai į mokslą. Bet pirmosios keturios eilėraščių knygas ("Eilėraščiai", " Imago martis", "Intymiosrr giesmès", "Užgesę chimeros akys"), pasirodžiusios 1932 - 1937 metais jam pelnė neabejotiną pripažinimą, visuotinį susidomėjimą, pagaliau - 1937 - ųjų Valstybinę premiją.

1936 - aisiais pradėjęs studijas Grenoblio. universitete , o vėliau ten apgynęs ir mokslų daktaro didertaciją, po kelerių metų jis tapo galutinai atskirtas nuo Lietuvos. 1940 - ųjų okupacija užvėrė kelius į jo gimtą kraštą, kuris nuo tada amźiams tapo jo svajonių ir meilės šalimi. Daug kartų jis norėjo sugrįžti tėviškėn, bet iš čia ateinančios žinios apie areštus, išveźimus ir politinį marazmą žlugdė visas viltis ir svajones.

Jis buvo pasiryžęs keliais paršliaužti Lietuvon, bet puikiai suvokė pražūtingas to pasekmes. Pokario metais apsigyvenęs Amerikoje, jis galutinai suprato praradęs Lietuvą. Bet apie ją kasdien svajojo, nuolat mintyse regėjo gimtųjų Rumšiškių grožį, troško ten atgulti amźinam poilsiui.

Įsidarbinęs Vašingtono Kongreso bibliotekoje jis turėjo galimybę nuolat sekti Lietuvos literatūrinį gyvenimą. Deja, ta panorama jo nedžiugino - beveik tris dešimtmečius jo pavardė buvo išbrauktai iš kūrybinės apyvartos, anksčiau leistos knygos atsidūrė specfonduose - po devyniais užraktais.

Visa tai stiprino elegines jo gyvenimo nuotaikas. Pagaliau skausmingai nutvilkė lemtis. Poetą palaužė onkologinė liga.

Knygos "Ilgesio elegijos" autorius Stasys Lipskis labai vaizdźiai aprašo J. Aisčio vaikystės ir jaunystės metus, draugystę su poetu Antanu Miškiniu.

2000 metų birželio 27 -ąją karstas su poeto palaikais buvo pargabentas į Lietuvą ir iškilmingai palaidotas Rumšiškių kapinėse. 1994 metų liepos 3 dieną , minint poeto 90 -ąsias gimimo metines, miestelio centre atidengtas skulptoriaus V.Žuklio poeto biustas. Po trejų metų įkurtas Jono Aisčio muziejus Rumšiškėse. Rašytojo našlė Aldona Aistienė atvežė ir muziejui padovanojo didžiulę poeto turėtą knygų siuntą.

Atgimusioje Lietuvoje viešai prabilo ir Jono Aisčio źodis. 1988 metais išleistas jo poezijos rinkinys "Katarsis". Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido rašytojo publicistikos ir eseistikos knygą "Milfordo gatvės elegijos". Joje įžanginį žodį parašęs Jonas Juškaitis, beje pirmasis J. Aisčio literatūrinės premijos laureatas, teigia, jog visa J. Aisčio kūryba "kaip vienas kraujo lašas. Kibus kaip dalgis, tiesus ir kietas kaip spyglys, graudus kaip Tolima daina, linksmas kaip vandens čiurlenimo garsas. J.Aistis nuo pat pradźių į mūsų literatūrą atėjo geru stilistu ir polemiku".

"Šviesos leidykla išleido J. Aisčio eilėraščių rinkinį "Daina graudyn ir įstabyn". XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno serijoje išspausdinta poezijos rinktinė "Chimeros akys".

Žodžiu, ir Jonas Aistis sugrįžo į Rumšiškes, ir jo kūrybinis žodis skamba Lietuvos erdvėje. Čia gerai talkina ir Stasio Lipskio nauja knyga apie Joną Aistį.

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.