2020 m. spalio 21 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Žurnalistų kūryba

*print*

Juozas Kundrotas: O „Varpas” lig šiol tebeaidi...

2020-09-26
 
Jonas Laurinavičius, 
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys

 

„Varpas" - tai pirmoji Lietuvoje privati leidykla - akcinė spaudos bendrovė, sukurta dar sovietmečio agonijos laikais 1989 m. Kaune. Leidyklos steigėjai buvo žinomi žurnalistai Povilas Antanas Kaunas ir Romualdas Neimantas, o netrukus į jos veiklą įsijungęs ir Juozas Kundrotas. Pastarasis skaitytojams ir pateikė vertingą dovaną - knygą, kuri prasmingai pavadinta - „Knygos aura. Leidėjo užrašai" (2020). Knygoje ir pasakojama apie leidyklos kultūrinę veiklą, žmones, kuriuos autorius puikiai pažinojo, apie rupią leidėjų duoną, džiugias ir sunkias dienas ir atliktą reikšmingą darbą leidžiant įvairių žanrų literatūrą.
J. Kundrotas rašo: „Leidykla steigėsi ir kūrėsi tuo laiku, kai viltys ir netikrumas, drąsa ir baimė, abejonės ir ryžtas plūdo iš kiekvieno gatvės ar skersgatvio kampo, o laisvės alsavimą galėjai juste pajusti aikštėse, stadionuose, kur mitingavo ir manifestus skelbė Sąjūdis. Tai teikė nemaža optimizmo. Savo veiklos perspektyva tikėjo ir leidyklos vadovai, nors toji visko pradžių pradžia reikalavo dvigubų ir keturgubų apsukų. Žinojo: niekas nieko veltui neduos - nei algos, nei popieriaus, nei to, iš ko galima daryti knygą. O ketinimai gražūs, kilnūs, dideli. Patys planuosime leidybinę programą ir kokius honorarus mokės autoriams, už kiek parduos kūrinį. Kitaip sakant, veiks savarankiškumo, ūkiskaitos sąlygomis. Leis grožinę, estetinę mokslo ir mokslo populiariąją, turistinę-reklaminę ir kitokią literatūrą, serijomis ir atskiromis knygomis" (p.21).
Anuometinės kartos kūrėjai, žurnalistai, kurie dabar jau pensininkai, puikiai atsimena tuos istorinius laikus: politiškai - tai buvo fantastiška, džiugu, neįtikėtina, bet realu, kad štai bejėgiškai griūna okupacinis režimas, gali laisvai reikšti savo nuomonę kabinetuose, gatvėse, tribūnose, tačiau ekonomiškai - tai šiurpu, dramatiška. Vien tik dėl popieriaus kokias klaikybes teko išgyventi: Lietuvoje jo nėra, Juliaus Janonio popieriaus fabrikas Kaune kaip ir neveikia, popieriaus gali gauti tik Rusijoje. Ir tik už grynus pinigus! „Varpo" leidėjai su lagaminu pinigų ir važiavo į Kaliningrado sritį popieriaus pirkti. Pasienyje sulaikė milicija. Tiek reikėjo išradingumo, sumanumo, netgi paprasčiausios laimės, kad ne tik išneštum sveiką kailį, bet dar ir popieriaus pargabentum. Esu tai patyręs ir aš pats, tuo metu dirbęs rajono redakcijoje „Kaišiadorių aidai". Sandėlyje paskutiniai popieriaus rulonai, dargi pinigų nėra, rajono taryba priėmė sprendimą paskolinti, o kažkokia firma Vilniuje, tikra netikra, pradėsi tikrinti jos tikrumą, išvys pro duris: ne tavo reikalas, kaip mes dirbame, - sutiko atvežti keletą tonų popieriaus, bet iš karto dėk ant stalo lagaminą pinigų... kitaip popieriaus nebus, jie perka tik už grynus. Dabartiniams leidėjams turbūt sunku suvokti, kad taip iš tikrųjų galėjo būti. O buvo!
„Varpo" leidyklos vadovai, eiliniai leidėjai nenuleido rankų: dirbo iš širdies ir iš peties. Tad net Maskvos ekonominės blokados sąlygomis buvo leidžiamos knygos: Kęstučio Genio „Lietuva - tai sąžinė" (1990, eilėraščiai), Alfonso Šešplaukio-Tyruolio sudarytą antologiją „Nemarioji žemė" (Bostone 1970 m. išleistos knygos fotografinis leidimas), Rimanto Marčėno noveles „Meilės blyksniai", Laimono Inio „Paskutinis Sokrato prašymas", prof. Aleksandro Vitkaus „Lietuvos istorijos įvykių chronologija", Alekso Dabulskio satyros rinktinę „Išvirkščias žmogus", Mečio Račkausko romaną „Tolimo miesto kokteilis", Petronėlės Orintaitės apysakas „Viltrakių vaikai" ir „Nardžio pulkas" (beje, vėliau ir paties J. Kundroto biografinę apybraižą apie P. Orintaitę „Gyvenimas - kaip legenda"), Petro Palilionio „Vėjuota saulė arba Adomas Mickevičius Kaune" ir t.t. Kaip matome, tai Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių autorių beletristinės ir mokslinės knygos Leistos ir knygų serijos - „Portretai: Kęstučio Trečiakausko dokumentinė apysaka „Jeronimas Ralys", Juozo Klimaičio „Prano Vaičaičio gyvenimo pėdsakais", kitos. Leistos knygos esperanto kalba - išėjo dvikalbis Antano Baranausko „Anykščių šilelis", Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas", Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis", dar keletas.
„Varpo" leidykloje būta ir pakilimų, ir vos vos išsilaikymo metų. Niekada nebuvo lengva. Stengtasi pritraukti kuo daugiau žinomų autorių. Tarp jų buvo Marija Macijauskienė, Gediminas Jankus, savo atsiminimus „Varpui" patikėjo išleisti Gražina Genė Radzevičienė „Buvusio laiko vieškeliais" (apie savo vyrą rašytoją Bronių Radzevičių). Ši leidykla išleido ir paties J. Kundroto knygų - „Po kryžiaus ženklu", „Knygnešių šventa gadynė", „Atsigręžęs į šviesą" (apie poetą Stasį Santvarą), dar kelias. Gaila, kad knygoje nepateiktas „Varpo" leidyklos visų išleistų knygų sąrašas. 
Beje, leidyklos klestėjimo metais ji turėjo ir dukterines leidyklas - „Laikas" ir „Slenksčiai". Ilgainiui jos susijungė į susivienijimą, kuriam buvo paliktas „Varpo" leidyklos vardas. 
Atgavus nepriklausomybę, privačių leidyklų ir leidyklėlių pridygo kaip grybų po lietaus per jaunatį. Jos savo produkcija užvertė spaustuves, kurios vis dar buvo po valdžios sparneliu, - rašo J. Kundrotas. - Privačių spaustuvių dar nesimatė. Ir tai suprantama, privačiai leidyklai tereikėjo stogo virš galvos ir rašomojo stalo, kai tuo tarpu spaustuvei - ir patalpų, ir sudėtingos įrangos, ir specialistų. Tai ir jokia konkurencija, bent kol kas, nekvepėjo". Iš viso leidyklų buvo užregistruota daugiau kaip pusė tūkstančio, pasiūla pranoko paklausą. Sumenko dėmesys ir pačiai knygai. Prastėjo realizacija. Trisdešimt metų intensyviai veikusi leidykla nutarė knygų nebeleisti. Žmonės išsiskirstė...
J. Kundrotas daugiau ar mažiau parašė ir apie „Varpo" leidyklos entuziastus, kurie knygų leidybai skyrė savo jėgas, laiką, širdį. Žinoma, pirmiausia prisimenamas „Varpo" iniciatorius ir vadovas P. A. Kaunas. Ryškiai į „Varpo" leidyklos istoriją savo vardus ir pavardes įrašė dailininkai, dabar jau a.a. Gediminas Pempė, Žurnalistų sąjungos narys dailininkas karikatūristas Vladimiras Beresniovas. Jie, pasak knygos autoriaus, „Varpe" išvarė giliausią vagą, „buvo begalinio darbštumo, paslaugūs, žodžio vyrai" (p.179). Darbštuolių buvo didelis būrys - leidykloje yra dirbę per trisdešimt žmonių. Tarp leidyklos šviesiausių asmenybių buvo ir J. Kundrotas. Jis savo knygą baigia taip: „Manyčiau, kad „Varpo" laikas tekėjo netuščiai. Įsispaudė jo ženklai tiek, kiek buvo lemta įsispausti, veikti, gilinti.
Nedaug mūsų, varpininkų, belikę. Ne vienas iškeliavo ten, iš kur nebegrįžtama.
O knyga tebešaukia ligi šiol. Ji tarsi kokia kelrodė, tarsi naujų dvasinių kontinentų ieškotoja, atradėja ir guodėja. Jeigu ne knyga, gyvenimas palūžtų po senatvės ir kasdienybės našta.
Jeigu ne knyga..."
Nors „Varpo" leidybinė veikla jau senokai sustabdyta, tačiau per savo išleistų knygų lentynas jis ligi tol tebeaidi. Tų knygų aura be galo miela.
 
Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-10-03 12:29
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media