2019 m. birželio 20 d., Ketvirtadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Kolega Juozas Stasinas – žiupsnelis grožinės kūrybos

2019-04-06
 
Juozas Stasinas jaunystėje

Juozas Stasinas jaunystėje

Iš žurnalisto Juozo Stasino kūrybos

Miniatiūra
Žemė ir pavasaris

 

Žemė ir Pavasaris - tik du trumpučiai žodžiai, o kokie jie mums prasmingi, šilti ir reikšmingi.
Žmonių išmintis sako, kad kiekvienas žmogus kojomis ir rankomis turi nuolat jausti Žemę, o Pavasarį - širdimi ir jausmais. Ir nieko nuostabaus, nes:
Žemė - tai gimtieji namai, kuriuose regiu Motiną, dedančią ant stalo ką tik iškeptą ruginę duoną, ir Tėvą, grublėtomis rankomis ją pjaustantį;
Žemė - tai Tėvynė, kuri užaugino kiekvienam savo sūnui ir dukrai sparnus skrydžiui, kad atneštų jai savo talentą, darbą ir meilę;
Žemė - tai Kūrėjo namai, kuriais rūpintis ir gyventi juose laikinai Jis leido visiems žmonėms, nepaisant tautybės, rasės ar tikėjimo.
Kai po Žemės ištariu žodį Pavasaris, išgirstu sraunaus upelio dundesį, atgyjančio miško simfoniją ar paukščių vestuvines giesmes, ir mane užvaldo mintis:
„O Dieve, kiek džiaugsmo, laimės ir vilties telpa šiuose dviejuose žodžiuose."

 

 

 

TEN, KUR TVISKA ŽALI EŽERAI
(Daina, skirta mylimai žmonai Gražinai)

 

Nulijo, nulijo, nulijo
Auksinis rudens lietus.
Atsisėdęs ant senojo kelmo,
Prisiminsiu jaunystės metus.

Klevo degantys lapai vis krenta,
Žadina mano jausmus,
Geltonkasę mergaitę man mena
Ir dorus užaugintus vaikus.

 

Sode obelys jau nebežydi,
Jame nebelaksto vaikai,
Tu sakai, kad mane vis dar myli
Ir mylėti žadi amžinai.

 

Saulė teka ir leidžias už miško,
Ten, kur tviska Žali ežerai.
Mano meilė pakyla virš visko,
Tu tik viena man esi amžinai.

 

Nulijo, nulijo, nulijo
Pavasario šiltas lietus,
Senas kelmas supuvęs išnyko,
Nusinešdamas mano metus.

                       Žalieji ežerai, 2018, lapkritis



VAIKYSTĖ PRIE KESĖS UPELIO


Kese, Kese, tu mano septintoji sesė,
Vingiuojanti per Radviečio laukus.
Meni tu man šėliojančią vaikystę
Ir nebūtin išėjusius tėvus.

Lakių svajonių kupinais laiveliais
Plaukiau į tolimus kraštus,
Klajojau pasakų takeliais,
Surast norėjau gintaro namus.

 

Mane žavėjo purpurinės pievos,
Žilvičiai upės pakrašty.
Prabėgusios prie Kesės dienos
Ilgam išliks manojoj atminty.

Dulkėti keliai, vingiuoti takeliai,
Radviečio giria ir šimtamečiai ąžuolai,
Balti akmenėliai ir rūtų darželiai -
Tai mano laimingos vaikystės namai.
                                   Vilnius, 2018, gruodis

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-04-06 12:10
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Vaiva

2019-04-17 11:02

Kad taip visi vyrai savo žmonas mylėtų!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2019-04-10 14:31

Apie Žemę gerai parašyta. Nuoširdžiai. Dabar, deja, mūsų žemelės nevertina.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Klausimas

2019-04-10 13:00

Ar čia tas Stasinas, kuris redagavo "Tėviškės gamtą"?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ba

2019-04-08 11:26

Skirti eilėraštį žmonai - tai jau didvyriška.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media