2018 m. gruodžio 13 d., Ketvirtadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Kolegos Jono Laurinavičiaus atviravimai prie rudens aruodų

2018-11-15
 

Algis Kust,a
LŽS narys

 

Vieną šio rudens dieną kolega Jonas Laurinavičius padovanojo man savo naują knygą (iš tos jo „nepabaigiamųjų" serijos), pavadintą „Ties rudens aruodais". Joje - eilėraščiai. Dedikuodamas pirmąjį knygos egzempliorių, užrašė tokius žodžius: „Įteikiu su dideliu nerimu - o kaip ją įvertins, nes tokios kontroversiškos, nevienalytės, spontaniškos knygos dar nesu leidęs... Gal per daug atvirauta?"
Kontroversiška? Taip. Nes atvirai žvelgiama į savo ir savo „išklaipytos" kartos praeitį, kartu pasakant, kad tos „mūsų savasties neleisim niekam niekint".
Nevienalytė? Taip. Nes knygoje, be jau minėtos, daug kitų temų - vaikystės sodų ilgesio, meilės artimiausiam žmogui ir Lietuvai, pagarbos žodžių kolegoms.
Spontaniška? Taip. Nes pasirinkta eiliuota forma sudaro galimybę išreikšti užplūdusius jausmus čia pat, šią akimirką.
Žmogus rudenį patiria įvairių būsenų - nuo auksaspalvių dienų malonumo iki depresijos. Ką jaučia ir nori pasakyti šios knygos autorius, sustojęs ties rudenio aruodais (į juos sunešta iš tiesų labai daug žurnalistinės, kraštotyrinės kūrybos, daugiau nei 100 leidinių)? Į jo širdį beldžiasi nueito gyvenimo atmintis, tarsi reikalaudama satisfakcijos. Ir J. Laurinavičius pasiduoda tai provokacijai. Tiksliau - lyg to laukęs, kad išsakytų abejones, skaudulius dėl praėjusių dienų prasmingumo ar patvirtintų savo tiesą. Čia ir atsiranda toji kontroversija. Kolega Jonas, kaip ir skeptiškasis Sigitas Parulskis sau taiko, „rašo, kad neskaudėtų atminties". 
J. Laurinavičius jau pirmuoju knygos eilėraščiu (skyrius „Išklaipyta karta") deklaruoja : „Aš - žurnalistas". Čia jo gyvenimo, kūrybos ir pačios knygos kodas. J. Laurinavičius sako einąs prie rašomojo stalo kaip prie altoriaus - išsakyti meilę Lietuvai, savo laiką liudyti. Tas laikas - „su spalio šventėmis ir tremtinių raudom, su komunistais, pakartais Budapešte, ir Kazachstano plėšinių dainom" jau gulasi istorijos archyvan. Jį nelengva liudyti, nes tenka pripažinti ir prisipažinti, jog „netikrą tiesą dėjom į lentyną". „Vieni norom, kiti su širdgėla, bet duoklę laikmečiui mes atiduoti privalėjome". Gal ir ne kas, rašo autorius, jei ėjome į kompromisą, bet juk ne vieną, kas priešintis išdrįso, beprotnamin uždarė, ne vietoje išsižiojęs galėjai gyvenimą savo ir vaikų sugriauti. Visais laikais žmogus gyventi norėjo, auginti duoną ir vaikus, ir mokslų siekti, išlikti, sunkumus ištverti. Negalėjo juk visi išeiti į miškus ar pasitraukti į Vakarus. Ar kalti tie, kas gyveno ir dirbo, nors „būt laisvi mes negalėjom". Tokia buvo praeities drama, kai, pasak autoriaus, ir švenčiausieji paslysdavo. Bet visąlaik, J. Laurinavičiaus žodžiais, nepuolant kakta pramušti betono sienos, būta su Lietuva, nešta į ateitį ir tikras džiaugsmas, ir tikras skausmas, tikėjimas ir viltis, kad bus kita istorija - teisinga. Ar tai vadintina kokiu nors kolaboravimu? Čia ne Jono klausimas, bet knyga kad ir netiesiogiai, tarsi siūlo skaitytojui ieškoti atsakymo į šį klausimą. Iš čia ir skaudūs pačiam autoriui pamąstymai. 
„Gal man gyvenime ir būtų geriau sekęsi, jei būčiau stojęs į komunistų partiją, - prisipažįsta J. Laurinavičius. - Kai būdavo skatinami mano kolegos žurnalistai, dalijamos premijos, mane vis apeidavo ar likdavau trečio brolio vietoje". Dirbo, ko reikalavo redaktoriai, rašė apie tai, ką pats įdomaus matė. Ne vienas tos, anot Jono, „išklaipytos" kartos žurnalistų galėtų pasakyti tą patį: „Kaip mokėjome, taip rašėme, dirbome, kad būtų geriau - visiems". Ir vis dėlto (eilėraštis „Kaišiadorių aidams -70"):
Seni laikraščio komplektai
Dar labiau pasenę nei mes -
Pageltę, išdžiūvę,
Savo žodžio pabūgę,
Nes jie tokie nepatogūs,
Nejaukūs šiandieną,
Nors skradžiai į žemę lįski.
Tarsi švino antvožu
Jie dangstos nuo mūsų
Kietais dulkėtais viršeliais,
Kad nedegintų
Mūsų širdies ir akių.

 

 

Autorius prašo Tėvynės atleidimo už tai, „kad klydome, kad šokti turėjome pagal kitų muziką", nors visada „glaudėmės prie tavęs, Tėvyne". Jis svarsto: 
Apgailestauti? Gal atsiklaupti tyliai?
Visi juk gudrūs, kai vėlu ką keisti,
Klaidas pamatome, kai padai jau prisvilę -
Tada ir kvailas sugeba mus teisti.

 

 

Gal todėl ir vietoje klausimas dabartiniams „teisuoliams": „Nežinia, ką jūs čiulbėtumėte, ainiai mūs mielieji, jei atsidurtumėte mūsų vietoje?" 
J. Laurinavičiaus, produktyvaus ir akylo žurnalisto, atmintyje įsirėžę nepaprastai daug įvykių, žmonių likimų... Jis juos surenka kraštotyrininko žvilgsniu, užrašo žurnalisto plunksna. Kartais ir nutoldamas nuo žurnalistikos žanrų, kaip atsitiko ir ties rudens aruodais susimąsčius. Suabejojau, kodėl jis pasirinko eiliuotą formą, ypač atviravimui apie išklaipytą kartą ir išklaipytą žurnalistiką - juk galėjo tai visiškai profesionaliai padaryti publicistiniu tekstu. Bet vėlgi pagalvojau: juk Homeras ar Donelaitis hegzametru puikiausia aprašė savo laiko istorijas. Arba prisiminkim sueiliuotus J. Marcinkevičiaus „Dvidešimtąjį pavasarį" ar T. Tilvyčio „Dičių"... Taigi tie mano paabejojimai - visai ne priekaištas Jonui, tuo labiau kad jis apie žurnalistus kaip žurnalistas yra išleidęs keletą knygų.
O štai kitose knygos dalyse („Kol langai lentom neužkalti", „Iš mylinčių lūpų", „Jums žodį dovanoju") poezijos posmai be atviro nervo - ir teksto, ir minčių malonumui. Giedra būsena po visų istorijos audrų, negalavimus pamiršus: „Rudenio vėjas pusto lapus... Man gražu. Aš šypsaus." kaitaliojasi su prisiminimais apie vaikystėje valgytą skaniausio recepto tėvo ir mamos duoną, apie gimtąją sodybą, kurios nebėra: „Iš ilgesio čia aš parvykęs klaupiuosi", ironiškus posmus apie dabartinę Lietuvą, kuri „man prie dūšios... apsirūpinęs avižinėmis kruopomis ... „Humanoj" perku drabužius" keičia istorijos motyvai: „Sklaidos rūkas /Virš Saulės kemsynų. /Sklando Vėlės /Virš miegančių amžinu miegu /Saulės mūšio didvyrių"... 
Ir kone maironiškas klausimas:
Ar beprisimins kas, ar beprisimins kas,
Kad jis klydo ir verkė paslapčiom?
Kaip jis norėjo šio pasaulio gėrį
Sugert savin ir vėl kitiems jį atiduot?

 

J. Laurinavičius nebūtų J. Laurinavičius, jei apeitų pažįstamus, artimus žmones - knygoje daug nuoširdžių eilučių skiria savo tėvui Vaclovui, pirmajai lietuvių kalbos mokytojai Onuškio mokykloje Stasei Zubrickaitei, kurso draugams, kolegoms literatams ir žurnalistams Teresei Balkutei-Zolotuchinienei, Vytautui Gasiūnui, Juliui Norkevičiui, Aurelijui Noruševičiui ir, aišku, nuolatinei jo knygų apipavidalintojai dailininkai Jūratei Bagurskienei.

Knygos esmę nusako trys žodžiai: mama, gimtinė, Lietuva. „Aš sudėjau juos , - rašo Jonas, - ir išėjo man visas gyvenimas". Gal todėl jam tokia svarbi ši knyga. Ilgo gyvenimo jai.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-11-15 12:28
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media