2017 m. lapkricio 20 d., Pirmadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Archyvas :: Vytautas Leščinskas: Dzūkija, vidurvasaris... Nijolė Blaževičiūtė

2017-05-01
 
Studentės folkloristės (iš kairės): Genė Grinevičiūtė, Virginija Drungilaitė, Nijolė Blaževičiūtė, Danutė Jarmuševičiūtė, Ona Riklickaitė, Gema Bagdonavičiūtė ir ekspedicijos vadovas Donatas Sauka. 1965 m. Vytauto Leščinsko nuotraukos

Studentės folkloristės (iš kairės): Genė Grinevičiūtė, Virginija Drungilaitė, Nijolė Blaževičiūtė, Danutė Jarmuševičiūtė, Ona Riklickaitė, Gema Bagdonavičiūtė ir ekspedicijos vadovas Donatas Sauka. 1965 m. Vytauto Leščinsko nuotraukos

 

Vytautas Leščinskas

 

Asociacijos „Vilniaus dzūkuliai", kuriai vadovauja žinomas kultūrininkas Juozas Žitkauskas, renginiai sostinėje  - gana dažnas reiškinys. Į juos mielai renkasi ne tik Vilniuje gyvenantys iš Dainavos krašto kilę, gimtosios tarmės nepamiršę žmonės, bet atvyksta ir iš kitų Dzūkijos kampelių organizuotos grupės, koncertuoja iš „provincijos" atsibaladoję saviveiklininkai. Tokiomis progomis ir man, leipalingiškiui dzūkui, smagu girdėc, kap kici dzūkiškai alasuoja...

Padvelkė pušimis, ramunėlėmis

Bet 2017 m. kovo 7 d. pakviestas „viešnagėn pas Vilniaus dzūkulius" patyriau ypatingą jausmą. Mat tada daugiausia šnekėta apie mano buvusios kursiokės - žurnalistės ir poetės - Nijolės Blaževičiūtės kūrybos rinkinuką, pavadintą „Mįslių karuselė".

Beje, dalyvavo ir dzūkas žurnalistas, pradedantis poetas Kęstas Sukackas, išleidęs pirmąją knygą, pavadintą „Alkani sakiniai". Autorius pralinksmino susirinkusiuosius paskaitęs vieną kitą dzūkiškai parašytą eilėraštį. Tad skambėjo žodžiai: viedras, lenciūgas... Tokia mat dzūkų tarmė, kad joje be visokių iš svetimų kalbų nusigriebtų žodžių neišsiversi.

Bet, kaip jau minėta, daugiausia dėmesio tame dzūkulių susiėjime  skirta N. Blaževičiūtei, kurią gerai pažinojęs J. Žitkauskas sakė, kad ji save laikė tikra dzūke ir dzūkų krašte ieškojo įkvėpimo, nors gimusi buvo Kaišiadoryse, taigi pačiame Dzūkijos paribyje. Tiesa, ir man taip atrodo, kad Dzūkijos miškai, lankos ir upės Nijolei buvo atgaivos bei nepaprastų įspūdžių šalcinis...

Bet daugiau apie tai - toliau. Deja, Nijolės šiame pasaulyje jau senokai nėra, naująją knygelę, kaip ir ankstesniąją, didesnės apimties  „Vienatvės valandą", teko rengti ne pačiai autorei, o jos seseriai Gražinai Pašakarnienei (Nijolė 1979 m. spėjo išleisti knygelę vaikams, pavadintą „Smilgų choras)."

Pavarčius jau ir tą plonutėlį leidinuką tikrai gali dingtelėti, kad Dzūkijoje net smilgos, vėjo lenkiamos, choru švilpauja ir gieda dzūkiškai, o joms skaisčiai baltais žiedlapiais ploja  ramunėlės - šiam mūsų krašto regionui būdingi lengvai atpažįstami šilų, klonių, paupių ir laukų kvapios žalumos atšvaitai net iš kuklios knygelytės blykčioja, spindi, širdį glosto. Tuo labiau natūralios aplinkos grožybės sužaižaruoja „Vienatvės valandos" eilėraščiuose ir naujausiame - eiliuotų mįslių - rinkinyje. 

Kai tik išgirdau vieną kitą Gražinos perskaitytą išmoningai suraitytą mįslę, pagalvojau: na, tikrai iš seniai pažįstamų vietų, kurios dabar Dzūkijos nacionaliniam parkui priklauso, tie gamtos įdomybių trupinėliai Nijolės surankioti!

Senas gluosnis prie Grūdos upės

... Tai buvo 1965 metų liepą. Mūsų, tuomečių Vilniaus universiteto studentų, ką tik baigusių lietuvių kalbos ir literatūros studijų pirmąjį kursą, grupė, kuriai vadovavo tautosakos kurso dėstytojas Donatas Sauka, dalyvavo liaudies žodinės kūrybos rinkimo ekspedicijoje Varėnos rajone. Pamenu, tada mūsų „desantas" išmestas Rudnioje, o visas folkloristų aktyvas išskirstytas grupėmis. Viena kuopelė apsistojo Krokšlyje, kita - Lynežeryje, o man su būreliu kitų studentų (daugiausia - studenčių, nes kurse vaikinų buvo „deficitas") teko laikinai įsimesti į vieną Kašėtų kaimo sodybą, pas labai malonius žmones.

Šis kaimas tuomet, kaip ir kiti aplinkiniai, dvelkė, sakytum, nelabai artima praeitimi: kai kurie senosios statybos trobesiai dar buvo įspūdingais šiaudiniais stogais, kiemai - su šiam kraštui įprastais svirnais ir svirneliais, užsilikusiais iš ankstesnių laikų mediniais šulinių rentiniais bei svirtimis. Romantika - ir dar kokia!

Kasdien pasklisdavome kalbindami žmones, kad kiek kuris ką atsimena, padainuotų ar paporintų. Stengėmės kuo daugiau surinkti dzūkiškos tautosakos perliukų, į storus sąsiuvinius užrašinėjome.

Nijolė, kaip pastebėjome, dažnai tyliai sėdėdama kamputyje dar rašė kažką kita: jau tada jai rūpėjo tai, ką jautė, ką pastebėjo, kas į širdį įstrigo, eilėmis popieriuje iškloti. Kartais atrodė net pernelyg susimąsčiusi. Bet liūdna ji nebuvo, su  draugėmis eidavo į mišką grybauti (grybienė tada mums papildydavo ir paįvairindavo kasdienį maistą). Tačiau labiau negu bet kas kitas iš savųjų būrelio, ji viską, ką toje tikrojo kaimo aplinkoje pastebėdavo gražu ar tiesiog nauja, stengėsi užsirašyti. Arba iškart išsilieti eilėmis.

O gamtos grožio ten regėjome visokio. Ir pats negaliu pamiršti vieno vakaro, kai iš kito kaimo, kur sau bei vietos žmonėms palinksminti buvome surengę šiokį tokį studentišką vakarėlį, eidami į Kašėtas, turėjome progą regėti stebėtiną fenomeną: vos mums išėjus iš miško, sutemose virš Grūdos upės slėnio pasimatė plaukianti pasakiška rūko juosta. Iš aukščiau žiūrint ji atrodė tarsi gyva - virpanti ir sklandanti aukštyn-žemyn...

Buvo ten prie upės ir toks visai nulinkusiu, horizontaliai virš vandens nutįsusiu kamienu gluosnis, ant kurio kaip vaikai laipiojome, fotografavomės. Ir kitų įvairiausių įdomybių kaime ar tolimesnėje aplinkoje atrodė apstu. Tai kaip jaunam žmogui nesukils kūrybinė aistra, neatsiras polėkis rašyti eilėraščius? Ypač, jei jis tokios jautrios sielos, kokia buvo mūsų  Nijolė.

Gyva etnokultūrinė dvasia

Ir dabar teritorijoje, kurią apima Dzūkijos nacionalinis parkas, lankausi kasmet - kada vasarą, kada pavasarį ar rudenį. Važinėju vieškeliais, miškų, kaimų keliais ir dažnai nustembu, kad net tose vietose, kuriose būta, žvalgytasi ne kartą ir ne du, atrandu ką nors nauja, nematyta. Neretai nudžiugina naujai sutvarkytas, restauruotas koks senovinis pastatas. Sodybas pagal veiklos saugomose teritorijose reikalavimus tvarko ir patys gyventojai, bet etnokultūriniu požiūriu vertingiausių, etnografinių pastatų, kitų objektų atkūrimu, išsaugojimu rūpinasi nacionalinio parko administracija, Varėnos rajono savivaldybė. Beje, šiam tikslui daugiausia naudojamos iš Europos Sąjungos fondų gautos lėšos.

Todėl čia iki šiol išliko nemaža kas iš varėniškių dzūkų  materialinės kultūros paveldo. Ir apskritai gyva senųjų tradicijų dvasia. O jei ne įsteigtas nacionalinis parkas (atrodo, dar ne visai pavėluotai ir pačioje tinkamiausioje teritorijoje), senosios šių vietų medžio architektūros - sodybų trobesių, kryžių, koplytstulpių - palikimas iki šiol tikriausiai būtų sunykęs. Jo objektų ir mūsų dienomis ne taip mažai galima pamatyti Marcinkonyse, Margionyse, Lynežeryje, Musteikoje, Mančiagirėje, Zervynose, kitur. Neišskiriant kadaise mūsų, studenčiokų folkloristų, laikinuoju prieglobsčiu tapusio Kašėtų kaimo...

 

Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-06-27 12:53
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Gražina Pašakarnienė

2017-05-04 19:43

Dėkinga Juozui Žitkauskaui už gražų renginį, O Vytautui Leščinskui už puikų straipsnį. Renginyje dalyvavo daug Nijolės mokyklos, kurso draugų. Taigi mane svaigino ne tik pušys, ramunėlės bet... ir jaunystės prisiminimai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media