Vytautas Leščinskas: Nastazas
Vytautas Leščinskas
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Vytautas Leščinskas: Nastazas2024-12-13 Vytautas Leščinskas
NASTAZAS
Vytautas Leščinskas
Mano tėvo gimtajame kaime ant nedidelės pakilumos stūksojo sodyba, kurios šeimininkas buvo nepaprastai darbštus žmogus. Pats vienas pasistatė ir įsirengė didelį, neįprastą namą. Kas lankėsi sodyboje ar bent pro šalį važiuotas ar pėsčias keliu traukė, stebėjosi pastato pavidalu. Taip savotiškai sumeistrauto, kad nesuprasi, ar vieno, ar dviejų aukštų, niekas nematė nei arti, nei toli. Labai aukštuose pamatuose titanišku triūsu šeimininkas sukūrė savotišką erdvę - lyg didžiulę ilgą kabiną su langais, priešais kuriuos išstatė keletą plonų paties sugalvoto stiliaus kolonų. Jos rėmė viršutinę pamato dalį, kuri atliko tos nedidelės galerijos lubų vaidmenį. Sodybos savininko ypatingu darbštumu žmonės gėrėjosi, o išmone stebėjosi: kam taip reikia? Bet šeimininkui kitų nuomonė buvo nė motais. Be to, į tą savo pusantraaukštį retą teįsileisdavo. Būdavo, užklysta kas iš to paties kaimo ar iš toliau, šnekasi su svečiu kieme, į vidų nekviečia. Taip buvo ir kartą pas jį užsukus man. Kalba sukosi apie daug ką. Šeimininkas pasakojo ir apie savo jaunystę, kitus kaimo gyventojus, bet taip pat kieme, pasisodinęs svečią ant kėdę atstojančio akmens, prie akmeninio stalo - kiek patašyto, kad būtų patogesnis, įspūdingo dydžio granito riedulio. Šeimininką vietos žmonės vadino Nastazu. Aišku, tai buvo Anastazo trumpinys. Bet visiems mielesnė atrodė sutrumpinta vardo forma. Ištarti lengviau. Ir šiaip - kam ta „A" priekyje? Klausytis Nastazo atrodė įdomu. Bet kartu reikėjo nemažų dvasios jėgų. Ne tik todėl, kad šeimininkas buvo įsikandęs keistoką pertarą „kartais kitąsyk", ir vietoj jaustuko dažnai vartojo žodį „cholerija". Nastazo galva buvo prikimšta visokių aforizmų, kuriuos bet kokia proga kartojo. - Šnekėkis su Nastazu apie bet ką, bet jis vis tiek ras būdą, kaip į kalbą įmesti nežinia iš kokios knygos nuskaitytų ar paties sukurtų pamokymų, - skundėsi man gerai pažįstamas vienas to kaimo gyventojas. - Kartą, kai vos įsišnekome, staiga ėmė skelbti: „Gyventi - su meile!.. Dirbti - su meile!.. Kovoti - su meile!.. O jei kartais kitąsyk... tai ir mirti - su meile!" Tokiais ir panašiais šūkiais jo namo didžiajame kambaryje išrašinėta visa siena. Nemeluoju, pats mačiau...
Paskutinį kartą atnaujinta: 2024-12-13 12:45
Rašyti komentarą |
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |
Komentarai (0)