2020 m. balandžio 6 d., Pirmadienis

Žurnalistų kūryba

*print*

Vytauto Leščinsko giesmė Dainavos kraštui

2020-03-16
 
Iš kairės: Janina Zagorskienė, Vytautas Leščinskas, Romas Sadauskas, Jonas Grigas. Jono Leščinsko nuotrauka

Iš kairės: Janina Zagorskienė, Vytautas Leščinskas, Romas Sadauskas, Jonas Grigas. Jono Leščinsko nuotrauka

Doc. Juozas Lapienis
2020 m. kovo 6 d. į Vilniaus Mokytojų namų Baltąją salę gausiai rinkosi žmonės ne tik iš Vilniaus, aišku, daugiausia, iš Dzūkijos krašto. Rinkosi į tėviškėno rašytojo, žurnalisto Vytauto Leščinsko knygų ,, Iš milžinų šalies" ir ,,Vampyras ateina tamsoje" sutiktuves. Tarp gausaus būrio skaitytojų - autoriaus kolegos, savaitraščio ,, Žaliasis pasaulis" bendradarbiai Danutė Kurmilavičiūtė, Kęstutis Turonis, Marijona Varneckienė, knygos ,,Iš milžinų šalies" tikri personažai - prof. akad. Jonas Grigas, rašytojas Romas Sadauskas, etnokultūrininkė, tautodailininkė Marija Liugienė... O visą vakaronę labai pagyvino romansų ansamblio ,,Juodoji rožė", kuriam vadovauja Irena Belickienė ir Aleksandras Vasiliauskas, dainininkės. 
Renginiui vadovaujanti Janina Zagorskienė susirinkusiuosius supažindino su rašytojo ir žurnalisto Vytauto Leščinsko biografija, kūrybiniu kraičiu. O jis išties įspūdingas: 1995 m. išėjo humoristinių novelių rinkinys, „Ir moterys... ir vyrai", 1998 m. apysaka ,,Moteris prezidentui", 2000 m. apysakų ir novelių rinkinys ,,Keistoji šatenė", 2007 m. romanas ,,Žmonės iš sutemų", 2009 m. humoristinių novelių knyga ,,Neformatas", 2009 m. romanas ,,Daktaras Lorencas", 2010 m. beletrizuotas apybraižų ciklas ,, Dvarelis", 2012 m. romanas ,,Paskutinis eksperimentas", 2016 m. knyga ,,Slaptažodis - „Akcentas", 2017 m. - romanas apie pokario metų kovas ir negandas „Žmogėdros tarnas", 2018 m. apysaka „Vampyras iš 33-iosios palatos", 2019 m. apysaka - ,,Vampyras ateina tamsoje", ir šiais metais - ,,Iš milžinų šalies", kurią daugiausia ir susirinkome aptarti.
Akademikas Jonas Grigas, taip pat kilęs iš Dainavos, išsamiai apžvelgė knygos turinį, pasidžiaugė, kaip autorius geba taip taikliai apibūdinti gimtojo krašto žmonių praeitį ir dabartį. Rašytojas Romas Sadauskas kalbėjo apie netrumpą draugystę su knygos autoriumi, apie abiejų keliones nuostabaus grožio, legendomis apipintos, dainomis apdainuotos tėviškės vietomis, didžiavyrių, kovojusių už Lietuvos laisvę keliais ir keleliais, apie sutiktus, nuoširdžius, darbščius Dainavos krašto žmones.
O pats mėginau Vytauto Leščinsko kūrybą lyginti su kanauninko, rašytojo Juozo Tumo - Vaižganto, kuris žmonėse ieškojo tautos deimančiukų ir juos vaizdžiai aprašė, kūryba. Panašiai į rašytojo triūso esmę žvelgia ir Vytautas. Kalbėjome apie Vytauto talentą, gebėjimą vaizdingai rašyti, stebėjomės jo darbštumu: daug straipsnių ,,Žaliajame pasaulyje", kituose periodikos leidiniuose, o ir knygų nemažai, dabar pasitikome dvyliktą ir tryliktą iš jų. Bent probėgomis pasklaidykime pačią naujausią - „Iš milžinų šalies": Šilų Dzūkija... Plačios girios, ramūs ežerai, sraunios upės, gūdūs raistai ir pelkės, tyliai almantys šaltiniai... Tik panirk į šio krašto žalią gelmę, pajusi, kad gaivumo, grožio čia tiek, jog nuo gausybės įspūdžių svaigsta galva. Kraštas, dabar dažniausiai vadinamas Dzūkija, - tai Vinco Mickevičiaus-Krėvės garsinta milžinų šalis Dainava, subrandinusi pulką iškilių asmenybių. Jų subręsta ir mūsų dienomis... 
-Su Romu Sadausku artimiau susipažinti teko daugiau kaip prieš dešimt metų - pradeda pasakojimą knygos autorius. - Tada, prisimenu, šnekamės telefonu, susitariame, kada atvažiuosiu ir klausiu, kaip rasti sodybą. - O, labai paprasta, chi chi chi... - girdžiu iš telefono aparačiuko šeimininko balsą. - Važiuoji per Avižienius ir, kai pamatai prie parduotuvės budintį girtuoklį, paklausi. Visi čionykščiai žino, kur gyvenu.
Toliau autorius perteikia Romo Sadausko pasakojimą: „... Kaimas labai įdomus. Senas lietuviškas kaimas, labai dzūkiškas. Ypatingas tuo, kad nė vienos tvoros nei aplink vieną sodybą nėra. Kitur būdavo tvoros. O pereik per Demeniškius - nė vienos nerasi. Mes čia jau tris vasaras gyvename; žmonės tokie, kad šiaudas nuo kiemo neprapuola. Ir užrakiname namus tik simboliškai. Kad nereikėtų vagims, jei ateis, laužtis, spyna tik šiaip šalia velkės pakabinta - ženklas, kad šeimininkų namie nėra. Bet pastūmei duris ir įeisi... Aplinkui plačios erdvės, netoliese Bestraigiškės miškas. Pradėjome tvarkytis - štai šitas sodas buvo užėjęs kažkokiais baisiais vijokliais, dilgėlėm. Eik skersai išilgai - nieko daugiau nematyt. Bet dabar esame laimingi. Tiek natūralios gamtos, tiek tylos! Rytą atsikeli - gervės rėkia gyvon galvon... Ir šiaip čia įdomi vieta. Praėjusį pavasarį buvo mūsų sodyboje „Poezijos pavasario" renginys, tad įdomiai pabendravome. Vyko smagi vakaronė, pavadinta „Eilėraščiai po klevu"... Žmonės susineša valgyt - visi kas savo ką gera turi. Sakau: nesineškite, čia gi ne valgyt ateinam. Vis tiek susineša. Toks iš seno paprotys - visi sueina, stalus, suolus suremia. Na, šiemet ir Žolines šventėme..." Turi Irutė ir Romas Sadauskai kieme įspūdingą akmenį - simbolinį ,,nežinomo poeto‘‘ antkapį, Sodyboje vykdavo tradicija tapęs kasmetis renginys: suvažiuoja, atplūsta poetai, literatūros mylėtojai, ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio, „paminklą" papuošia lauko gėlyčių vainiku, viršugalvyje įturina kaimišką liktarną - prasideda Tarmių ir šnektų atlaidai... Į tokį renginį bilietas - lauko gėlyčių puokštė... Pastebėjau, kad patinka rašytojui Romui ruduo, - toliau porina autorius. - Kai beržai auksu pagelsta, klevai purpuru išrausta, o miško paklotė grybais grybukais nubyra. Pasiima tada kuprinę ar pintinėlę ir traukia į Bestraigiškės girią. Jei giedra, ne tiek grybų dairosi, kiek dar neišvaikščiotus plotus tyrinėja.Autorius gana erdvų knygos kampelį skiria rašytojui Kaziui Sajai, kuris jau kelintą dešimtmetį visą šiltąjį metų sezoną praleidžia kaime, netoli Marcinkonių:
TEN AGOTĖLĖ UPELIUKĄ ARĖ
Bemaž keturis dešimtmečius Kazys Saja vasarą gyvena ne Vilniuje, kur turi butą, o provincijoje. Jo sodyba, esanti Varėnos rajono Rudnios kaime (kartais dar vadinamame Rudnele), iš tolo moja, atrodo padangėn iškilusiomis liepomis ir lietuviška trispalve vėliava, kurią kiekvienąkart ant aukšto vidury kiemo kyšančio stiebo iškelia vos tik atvykęs. Tad ir vietos žmonės, ir pro šalį traukiantys įspūdžių ištroškę tenykščių, beje, itin įdomių vietų lankytojai žino, kada šeimininkas yra namie. O jei jau atvykęs į sodybą, vadinasi, galima į kiemą užsukti, nes rašytojas visus pasitinka tarsi laukiamus svečius. „Ši vieta yra ypatinga, - pasakojo šeimininkas. - Mūsų kaimelis - vienintelis Lietuvoje turi meno galeriją. Tai svirnas su dailininkės Gražinos Didelytės paveikslais. Tai buvo ne kokia pagonė, nors ir labai gerbė senovės lietuvių tikėjimą, net aukurą įsirengė. Ji tiesiog mylėjo gamtą, o kaip žinome, mūsų protėvių tikėjimas buvo labai susijęs su gamta..." Papasakoja atvykėliams šeimininkas ir apie tame kaime buvusią Lietuvos partizanų Kriaunelių sodybą. O gana netoli buvęs ir partizanų vado Kazimieraičio bunkeris.Taigi dabar - apie Agotėlę, kuri arė upelį. Tai irgi ne apie tokios jau gilios mūsų, pagonių, senovės reliktas. Manyta, kad permaldauti Dievą galima tik jį sugėdijus. Darydavo taip: trys nekaltos mergaitės, arba trys našlės, įsikinko į plūgelį, o viena artojauja ir, žengdama per tą upelio vagą, sako: „Dzievuli, nėr kas arc, lieka cik upelė, ba viskas cik dulka, lietaus raikia..."
MILŽINAS GYVENA PALEI UPĘ
Iš Druskininkų miesto važiuojant Latežerio kryptimi, labai patogu užsukti į garsaus tautodailininko Antano Česnulio buveinę Naujasodės kaime, apžiūrėti gausią jo darbų ekspoziciją, o kartu pabendrauti su pačiu autoriumi. Tai tikrai palieka neišdildomą įspūdį. Dažnas lankytojas nustemba, kai sužino, kad šios sodybos, išsidėsčiusios palei vingių vingiais besiraitančią Ratnyčios upę, šeimininkui pasiduoda įvairiausios medžagos: akmuo, geležis, kiti metalai, molis... O kai kada tenka naudoti ir cementą, betoną, tapti kalviu, suvirintoju.Tačiau A. Česnulis labiausiai mėgsta medį, iš kurio išdrožia tiek visokiausių įdomybių, kad, vien norint jas suskaičiuoti, prireiktų vargti ilgai. Jų šimtai, tūkstančiai. Tokio unikumo Lietuva, o gal ir pasaulis, neturėjo. Vargu, ar greitai turės. Autorius vaikščioja po skulptūrų parką, šnekasi su skulptūromis ir viską išsamiai aprašo. Skaitai ir maga tuoj pat važiuoti, nes esi be galo sužavėtas, tiesiog užkerėtas žmogaus talento, išmonių, darbštumo. Daug vietos knygoje skirta cikram dzūkui, įsikūrusiam tėviškėje ir biteles pamėgusiam akademikui, profesoriui Jonui Grigui, kuris kiemą dalijasi su bitutėmis, iš Perlojos kilusiam iškiliam aktoriui Tomui Vaisietai, miškininkui Vytautui Stacevičiui, kultūros darbininkui Juozui Žitkauskui, autoriaus gimtojo kaimo savanoriams, kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę, pokario partizanams, mokytojams, kaimynams, šeimos artimiesiams.Randame nemažai dzūkiškos šnektos pavyzdžių, papročių, padavimų. Skaitai ir pakeri sodri kalba, vaizdai. . Nejučiomis ima belstis mintis: kokia tai turtinga, spalvinga Dzūkija - tas Dainavos kraštas... 
Rašytojui ir žurnalistui Vytautui Laščinskui tą vakarą teko išgirsti daug klausimų, sveikinimų. Knygos ,,Iš milžinų šalies" sutiktuvių metu šventišką nuotaiką padėjo sukurti skambios Vilniaus mokytojų namų moterų romansų ansamblio ,,Juodoji rožė" dainos. 
Rubrika Žurnalistų kūryba yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-04-05 12:56
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media