Š.m. kovo 8 d. Žurnalistų namuose buvo atidaryta Zino Kazėno - zika tapybos paroda "Moterys". Tai fantazijos sukurtos moterys, o gal net daugiau abstrakčių formų "Moterys".Autorius parodą skiria Tarptautinei moters dienai - Kovo 8-ajai.

Zinas Kazėnas, kurio spalvotas fotografijas jau senai vertina tiek Lietuvos, tiek užsienio fotografijos žinovai, vis dažniau savo gerbėjus nustebina tapybos darbų parodomis. Realizavęs fotografijoje sugebėjimą „matyti" aplinką , tapyboje autorius sprendžia kitas problemas - kuria ir formuoja naują realybę, paklūstančią dailiųjų menų ir fantazijos dėsniams. Zino Kazėno tapybinis braižas įvairus - nuo abstrakčių miniatiūrų iki didelio formato figūrinių kompozicijų, tačiau jie visi tolimi „realistinei" manierai ir stebina netradiciniais, lietuvio akimis žiūrint, formų bei spalvinių derinių sąskambiais.

Vaizdo sąlygiškumą ir dekoratyvumą galima vertinti, kaip kovą su savimi t.y. pasipriešinimą „ fotografiniam mąstymui ir matymui". Kokia sąlyginė - skaidanti tikrovę fragmentais, iliuzoriškai transformuojanti erdvę ar abstrahuojanti ją iki minimalistinių fragmentų - bebūtų fotografija, ji negali pabėgti nuo savo prigimties.

Originalų ir savitą Zino Kazėno tapybos stilių formavo du - gyvenimo būdo ir profesinės veiklos - nužymėti veiksniai. Autorius jau pats nepamena, kada pajuto nenumaldomą aistrą kelionėms - šiandien neaplankyti liko tik ašigaliai ir Australija. Europiečiui vien pavadinimai sukelia egzotiškų vaizdinių antplūdį - Havajai, Japonija, Mauritanija, Pietų Polinezija, Senegalas, Nepalas, Vietnamas, Zulu gentis Pietų Afrikoje, plaukimas Mekongo upe Laose, JAV laukiniai vakarai ...Vizualiniai įspūdžiai neatsiejami nuo realių geografinių, istorinių, politinių ir kt. faktų, kurių visuma tampa tiesioginiu kūrybos impulsu, tematine vieno darbo ar serijos potekste. Kosmopolitinis pasąmonės „ užraktas" skatina reliatyviai, nedarant vienareikšmių, kategoriškų išvadų, žvelgti į reiškinius, aplinką, patį meną, kitaip vertinti „ gražaus", „teisingo", „ suprantamo" ir pan. sąvokas. Iš čia kyla autoriaus egocentrizmas, pripažįstantis tik vidinio balso diktuojamus meninius ir pasireškiantis šiauriečio akims neįprastais kolorito deriniais, piešinio ir formų stilizacija, net motyvo pasirinkimais.

Autorius kuria savo darbus serijomis, kurias vienija tema - motyvas. Vienos temos, laikui bėgant „ išsisemia" , atsiranda naujos arba transformuojasi ir jungiasi su kitomis. Viena pirmųjų ir pastoviausių temų - moteris, kuri jau virš dvidešimties metų nenukrypsta nuo savo „ slaptos" potekstės - erotikos. Ir visa tai teigia gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą, kuriuos akimis apčiuopiame nepakartojamose gamtos struktūrose, receptoriais randame gero išlaikyto vyno taurėje, prigimtimi pajuntame priešingos lyties formose. „ Moterų" ciklas yra „ ilgiausias", todėl jame geriausiai matomi stiliaus ir temos pokyčiai. Jie atspindi perėjimus nuo sodrios, prislopintų tonų aliejinės tapybos iki žaismingų, vaiskių akrilo spalvų, nuo plastiškai apimtis nužyminčių linijų tėkmės iki simboliniais ženklais virtusių fantasmagorinių formų; nuo nedrąsiai savo nuogumą slepiančios figūros iki erotinio įvaizdžio. Jeigu ką nors sudomins Zino Kazėno simbolių kalba, rekomenduoju kreiptis ne į katalikiškąją ikonografiją ar raustis po atskirų tautų tradicinius klodus ( pvz., pietų Italijoje žuvis reiškia toli gražu ne meilę moteriai ), o ... atsiversti sapnininkus ir tada paaiškės, kad viskas sukasi apie „ ...tą patį ..." Atvirai šnekant, tai - keista erotika : „ slegia" miegamajame, šokiruoja svetainėje ir visiškai „nevirškinama" valgomajame. Žiūrovą ji lengvai patraukia motyvais, subtilia provokacija, platesniame kontekste išsiskiria „sunkumu", vadinama erotine simbolika. Tiesiog „siaubingai nepritaikoma" versija. O tokia patraukli.