Dialogai apie žiniasklaidą

Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos žiniasklaidos sistemoje įvyko esminių pokyčių. Jų daugiausia sukėlė sparčiai stiprėjančios elektroninės (internetinės) žiniasklaidos priemonės, tiesiogiai paveikusios ir laikraščius bei žurnalus, ir radiją bei televiziją.

Internetas tapo specifine žiniasklaidos priemone, apimančia ir spausdintinę, ir audiovizualinę žurnalistiką. Ji informacijos vartotojui teikė ne tik tekstinę, bet ir vaizdinę bei garsinę informaciją. Savo svetaines arba portalus internete ėmė steigti daugelis šalies dienraščių, laikraščių, savaitraščių, žurnalų, elektroninių leidinių, radijo stočių, televizijos kanalų, informacijos tarnybų. Pirmasis Lietuvoje kompiuterinis periodinis leidinys buvo mokslinis žurnalas „Informacijos mokslai", kuris nuo 1995 m. leidžiamas ne tik tradicine knygos forma popieriuje, bet ir elektroniniu variantu - internete pateikiant visus tekstus su papildomais straipsnių referatais užsienio kalba. 1997 m. dienraštis „Lietuvos rytas" savo įsteigtoje internetinėje svetainėje ėmė skelbti publikacijų anotacijas ir kai kuriuos tekstus, pateikdamas šiek tiek naujai parengtų tekstų bei iliustracijų. Kitais metais spausdintinių periodinių leidinių elektroninius variantus internete pradėjo skelbti dienraštis „Kauno diena", laikraštis „Voruta", vėliau dienraščiai „Klaipėda", „Vakarų ekspresas", „Lietuvos aidas", kiti leidiniai. 1996 m. internete pasirodė pirmieji Lietuvos originalūs elektroniniai periodiniai leidiniai „Savaitinė Lietuvos žinių apžvalga" ir „Vartiklis", sudaryti daugiausia iš specialiai elektroniniam leidiniui parengtų tekstų bei iliustracijų. 2000 m. buvo įkurtas elektroninis dienraštis (portalas) „Delfi.lt", 2004 m. - „Bernardinai.lt", 2006 m. - „Lrytas.lt", „LRT.lt", „Alfa.lt", vėliau - „15 min.lt", kiti elektroniniai leidiniai. 1998 m. internete atsirado pirmosios Lietuvos radijo stočių ir televizijos studijų svetainės. Netrukus savo tinklalapius ar portalus jau turėjo šalies nacionalinė, beveik visos respublikinės bei regioninės televizijos ir radijo stotys. Svetainėse bei portaluose pateikta informacija plačiai naudojasi ir tų leidinių skaitytojai, ir laidų klausytojai bei žiūrovai, ir kiti interneto vartotojai. Žurnalistai, dirbantys įvairiose žiniasklaidos priemonėse, taip pat dažnai internete ieško reikalingos informacijos apie Lietuvos ir kitų šalių ekonominį, politinį bei visuomeninį gyvenimą, valstybinių ir visuomeninių institucijų veiklą.

Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, labai sparčiai ėmė augti laikraščių skaičius: 1990 m. ėjo 324, 1995 m. - 477 pavadinimų laikraščiai. Tačiau vėliau jų sumažėjo (ėmė kristi ir tiražai): 2000 m. buvo leidžiama 361, 2005 m. - 325, 2010 m. - 276 laikraščiai; 2015 m. ėjo 222 laikraščiai lietuvių (203), lenkų (3) ir rusų (16) kalbomis, o 2018 m. - 188 laikraščiai lietuvių (170), lenkų (3) bei rusų (15) kalbomis. 2000 m. buvo leidžiama net 10 nacionalinių ir 12 regioninių dienraščių, 2010 m. - 9 nacionaliniai ir 8 regioniniai dienraščiai. Vėliau dienraščių, kaip ir visų laikraščių, skaičius ėmė sparčiau mažėti: daugiausia dėl ekonominių sunkumų (krintančio tiražo, mažėjančių pajamų iš reklamų, spaudos pristatymo prenumeratoriams pabrangimo, spausdinimo išlaidų padidėjimo) ir dėl konkurencijos su elektroniniais (internetiniais) leidiniais. Nemažai dienraščių visai nustojo ėję, kai kurie tapo savaitraščiais arba kelis kartus per savaitę einančiais laikraščiais. 2016 m. Lietuvoje buvo leidžiami 7 nacionaliniai ir 5 regioniniai (kraštų, miestų) dienraščiai, o 2018 m. - 6 nacionaliniai dienraščiai („Kauno diena", „Kurier Wileński", „Lietuvos rytas", „Lietuvos žinios", „Vakaro žinios", „Verslo žinios") ir 5 regioniniai dienraščiai („Klaipėda", „Sekundė", „Šiaulių kraštas", „Šiaulių naujienos", „Vakarų ekspresas"). 2019 m. nutrūko dienraščio „Lietuvos žinios" leidimas, o 2020 m. dienraštis „Lietuvos rytas" tapo laikraščiu, einančiu 3 kartus per savaitę. Tad 2020 m. pradžioje šalyje ėjo 4 nacionaliniai ir 5 regioniniai dienraščiai. Lietuvoje taip pat leidžiama 10 elektroninių (internetinių) dienraščių („Alfa.lt", „Alkas.lt", „Bernardinai.lt", „Delfi.lt", „Diena.lt", „Lrytas.lt", „LRT.lt", „Respublika.lt", „15 min.lt", „Tv3.lt").

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo taip pat pradėjo sparčiai augti žurnalų skaičius: 1992 m. ėjo 221, 2000 m. - 349, 2005 m. - 434, 2010 m. - 484 pavadinimų žurnalai. 2015 m. buvo leidžiami 498 žurnalai: 437 lietuvių k., 44 anglų k., 6 estų k., 5 rusų k., 3 latvių k., 2 lenkų k., 1 vokiečių k., o 2018 - 527 žurnalai: 448 lietuvių k., 43 anglų k., 8 lenkų k., 6 latvių k., 5 estų k., 3 rusų k., po 2 čekų, slovakų, suomių ir vokiečių k., po 1 ispanų, italų, serbų, švedų ir vengrų k. Tiesa, pastaraisiais metais žurnalų, kaip ir kitų popierinių periodinių leidinių, skaičius ėmė mažėti: 2016 m. ėjo 566, 2017 m. - 541, 2018 m. - 527 žurnalai. Tuo tarpu nuolat daugėja tik elektroninių leidinių ir internetinių portalų, socialinių tinklų, taip pat ir jų skaitytojų, klausytojų bei žiūrovų. Būtent dėl to kai kurie žurnalistai ir informacijos vartotojai net ėmė nuogąstauti, kad internetas greitai išstums iš žiniasklaidos sistemos spaudą, radiją bei televiziją.

Tačiau per pastarąjį dešimtmetį daugelis jau spėjo įsitikinti, jog internetas nepajėgia pakeisti tradicinių žiniasklaidos priemonių, jis priešingai - padeda išplėsti jų skaitytojų, klausytojų bei žiūrovų auditoriją virtualinėje erdvėje. Suprantama, sparčiai plėtojantis informacinėms technologijoms ir elektroninei žiniasklaidai, tradiciniai laikraščiai ir žurnalai turi nuolat tobulinti savo turinį ir vidinę struktūrą, ieškoti naujų, efektyvesnių informacijos pateikimo būdų. Juk interneto vartotoją dažniausiai domina naujausios žinios, kas atsitiko ar vyksta pastaruoju momentu. Dėl laiko stokos jis paprastai internete tik perskaito antraštes arba trumpas anotacijas. Kai kuriems interneto vartotojams to ir pakanka. Tačiau tyrimais įrodyta, jog skaitydamas popieriuje pateikto laikraščio ar žurnalo straipsnį, skaitytojas labiau įsigilina ir gauna apie 20 procentų informacijos daugiau, negu su jo turiniu susipažindamas internete. Be to, dalis mūsų visuomenės internetu dar nesinaudoja, yra įpratusi skaityti tradicinį laikraštį ar žurnalą. Neretai pamatę internete įdomią publikaciją, kai kurie vartotojai pradeda ieškoti paties leidinio - stengiasi jį nusipirkti ar kur nors juo laikinai pasinaudoti. Taigi internetas tam tikru būdu skatina žmones skaityti tradicinius periodinius leidinius, o laikraščių ir žurnalų redakcijas bei leidėjus - tobulinti leidybos technologiją, operatyviau pateikti ir plačiau komentuoti visuomenę dominančias naujienas, spausdinti daugiau analitinio pobūdžio rašinių. Tad tradicinės (spauda, informacijos agentūra, radijas, televizija) ir naujosios (internetas, elektroninis leidinys, socialiniai tinklai) žiniasklaidos priemonės šiandien sėkmingai funkcionuoja ne tiek tarpusavio konkurencijos, kiek vaisingo bendradarbiavimo sąlygomis.

 

Rubrika "Dialogai apie Žiniasklaidą" yra SRTRF projekto dalis.