Dialogai apie žiniasklaidą

Šiandien tikriausiai vėl bus įprasta diena. Išsiverdu kavos. Kaip ir kasryt, įsijungiu televizorių. „Labo ryto" laidą. Daili panelė, kartais užsikirsdama (suprantama, ankstyvas rytas, gal dar neišsimiegojusi), vėl skaito dvaro naujienas: kur Prezidentė nūnai vyks, ką premjeras darys, kokią tą dieną bylą vienas ar kitas teismas nagrinės. Na, dar praneša, kokia ryte temperatūra Vilniuje. Ir viso labo visos ryto mūsų mielos televizijos naujienos. Gražu mūs Lietuvoje - nieko daugiau nepridursi... Išjungiu televizorių. Juk sužinojau televizijos naujienas. Einu įjungti kompiuterį. Ką ten rašo? Skaitau populiariausią naujienų portalą. Rūpi ir neramu, ar kas per naktį baisaus neįvyko, kokią mūsų didysis kaimynas Vladimiras Putinas naują kiaulę Lietuvai pakišo... Ir štai net kelios rėksmingos antraštės ne juokais išgąsdina karu iš Rytų. Ir taip kasdien. Interneto portalas perspėja apie pavojų iš V. Putino aplinkos. Ką daryti? Galvoju, gal iš Vilniaus reikia geriau sprukti į kaimą. Gal ten labiau apsisaugosiu nuo priešo tankų, žaliųjų žmogeliukų. Įlįsiu, galvoju, į savo tėvų namų palėpę ir ramiai knygas skaitysiu. Ėhė - kažkas ir ten grėsmingai kužda - gal Šacharazada iš pasakos Tūkstantis ir viena naktis? Ir čia nesaugu. Pasirodo, visur Lietuvoj būti - pavojinga. Tai kur man ir kitiems paprastiems žmogeliams dėtis, kai populiariausias naujienų portalas kasdien vis perspėja saugotis. Bet čia pat girdžiu savo buvusio dėstytojo Romo Sakadolskio balsą: kiekvieną naujieną reikia kritiškai skaityti, vertinti. Pirmiausia būtina pasižiūrėti, kaip tą pačią naujieną pateikia kiti naujienų portalai ar spauda. Kitaip tariant, ieškoti kitų šaltinių. Na, pereinu į kitus portalus, bet ir ten - rusai mus puola, tik jau ne taip smarkiai, kaip rašoma populiariausiame portale...

Bet gal nūnai naujienų portalai linkę labiau žmones formuoti, o ne informuoti? Akimirką pagalvoju, kas iš to, kad smetoninės Lietuvos spauda nerašė apie pavojų iš Rytų? Manding, būtų rašę apie pavojų. Galbūt panašiai kaip nūnai. Bet cenzūra neleido - draudė. Prezidentas Antanas Smetona vis kartojo: Sovietų Sąjunga - mums drauginga šalis. Žodžiu, nevalia burnoti, bijotis didžiojo kaimyno, nors jau 1939-aisiais kaip ir ne kaimynas Sovietų Sąjunga buvo. Dešimtys tūkstančių Stalino kareivių Lietuvoje kūrė savo karines bazes. Vartau pageltusią gausią ano meto spaudą. Ogi ten rašoma, kad Lietuva tuos kareivėlius tarsi savo gelbėtojais laiko... Ir taip apibūdinama situacija iki 1940-ųjų vasaros, kol žlunga visos iliuzijos apie nepriklausomybę. Lietuva aneksuojama. Bet įtakingiausi mūsų leidinių redaktoriai dar kažką puoselėja, viliasi, bando išlikti. Andai, jau užgrobus Lietuvą, žurnalo Naujosios Romuvos redaktorius Juozas Keliuotis tarsi ir sveikina naują santvarką. Jis 1940 metų liepos 7 d. paskutiniame žurnalo numeryje, kuriame puikuojasi Lenino, Josifo Stalino, Justo Paleckio, Vinco Krėvės-Mickevičiaus portretai, redakciniame straipsnyje Į naująjį dinamizmą rašo: „Lietuvoje seno režimo nėra. Jis žlugo nuo vieno smūgio. Mums pasiliko tik jo iššauktos pasėkos. Jis buvo iškėlęs valstybės pirmavimą, tautą nustumdamas į antraeilę vietą. Jis net mažai domėjosi, kaip tauta gyvena, ko ji trokšta, apie ką svajoja, kokių turi rūpesčių ir sunkumų." Ir t. t. ir pan. Didžiulio straipsnio pabaigoje J. Keliuotis net ragina: „Visiems pažangiems dailininkams, rašytojams ir mokslininkams, susitelkus, reikia atsidėti pažangios ateities, lietuviškos liaudies kultūros, naujo gyvenimo kūrybai." Kitaip tariant, dešimtmetį nepriklausomos Lietuvos propaguotojas, laisvos kultūros žadintojas staiga kardinaliai pasikeičia! Neįtikėtina. Sveikina komunistinę santvarką Lietuvoje, primestą pavergėjų! Naivuolis buvo tas J. Keliuotis ar velniai žino kas? Bet jis vienas toks buvo? Štai kitas įtakingas to meto Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas Trimitas, redaguojamas Jono Kalnėno, 1940 metų liepos 11 d., irgi paskutiniame savo numeryje, dar plačiau, džiaugsmingiau sveikina komunistinę santvarką. Numeryje publikuojama Justo Paleckio kalba, Sovietų Sąjungos gynybos liaudies komisaro maršalo Simono Timošenkos portretas, SSSR karių nuotraukos. Numeryje taip kreipiamasi į savo skaitytojus: „Laisvosios Lietuvos Respublikos piliečiai ir pilietės - liepos 14 d. liaudis išreikš savo valią ir troškimus. Su sovietų liaudies pagalba Lietuvos liaudis išsilaisvino iš seno režimo. Rinksime pačius geriausius liaudies sūnus, sugebančius įkūnyti liaudies troškimus. Dalyvauti liaudies seimo rinkimuose - kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga." Taigi, pacitavau tik du1940 metų leidinius, kurie be užuolankų sveikino, pritarė sovietų okupacijai. Choru naujam šeimininkui iš Rytų pritarė ir beveik visi to meto leidiniai. Gal taip leidinių savininkai vylėsi išlikti, giedodami ditirambus Josifui Stalinui, jo režimui? Naivūs ar durnaropių prisiėdę buvo tie mūsų ano meto šviesuoliai, ar ką? Ar gal taip tikėjosi išlikti? Bala žino... Bet neišliko. Ir Naujoji Romuva, ir Trimitas bei kiti leidiniai buvo uždaryti. Kitaip tariant, uždrausta jų leidyba. Vietoj Lietuvos aido sovietų valdžia ėmė leisti Tarybų Lietuvą, o Ūkininko patarėją pakeitė Valstiečių laikraštis ir t. t. Per trumpą sovietizacijos laikotarpį to meto žurnalistų bendruomenei buvo kirstas kone mirtinas smūgis. Apie mūsų žurnalistus ištikusią tragediją vieni pirmųjų karo metų spaudoje ir prabilo neištremti plunksnos broliai. Andai 1943 metų liepos 16 d. dienraščio Ateitis straipsnyje Bolševikų padarytieji lietuvių žurnalistų šeimai nuostoliai rašoma, kad bolševikai, okupavę Lietuvą ir ją pradėję sovietizuoti, pirmiausia šoko naikinti lietuvių spaudą. Anot redakcinio straipsnio, okupantai tai darė todėl, kad visa lietuvių spauda buvo priešinga bolševizmui ir savo tautiečius auklėjo tautine ir valstybine dvasia. Tame straipsnyje teigiama, jog 1941 metų birželio 14-22 d., per masinį lietuvių trėmimą į Sovietų Sąjungą, skaičiuojant procentais, mūsų tarpukario Lietuvos žurnalistų išvežė daugiau nei kitų profesijų žmonių. Ištremta net 40 žymiausių įvairiu metu buvusių leidinių redaktorių, radiofono, naujienų agentūros vadovų, to meto garsiausių spaudos, radijo žurnalistų, aktyviausių laikraščių ir žurnalų bendradarbių. Perskaičius straipsnyje, kurie žurnalistai buvo ištremti iš Lietuvos - ir nūnai ima virpėti širdis. Tiesiai šviesiai pasakius - sudorotas žurnalistikos žiedas. Antai buvo ištremti: Ryto vyr. redaktorius Leonas Bistras, Lietuvos aido redaktorius, Žurnalistų sąjungos pirmininkas, rašytojas Augustinas Gricius, Vairo ir kitų leidinių redaktorius, Žurnalistų sąjungos pirmininkas prof. Izidorius Tamošaitis, Lietuvos radiofonų direktorius, Jaunosios Kartos ir Jaunosios Lietuvos redaktorius Edvardas Zabarauskas, Lietuvos aido redaktorius ir Eltos direktorius Valentinas Gustainis, XX amžiaus vyr. redaktorius Ignas Skrupskelis ir t. t. Panašus likimas ištiko ir Lietuviškąją enciklopediją, kurios devintajame tome, išleistame 1941 metais, jau tiesiog dievinamas kitas Žemės dievas - Adolfas Hitleris. Tomo pabaigoje jam skiriamas net keturių puslapių straipsnis su nuotraukomis. Bet ir naujieji okupantai dėl to nesuminkštėjo. Išleidus tik dešimt Lietuviškosios enciklopedijos dešimtojo tomo sąsiuvinių, jos leidyba irgi buvo nutraukta. Tiesa, karo metu kurį laiką leisti laikraščiai Į laisvę, Ateitis (red. Bronius Daunoras) ir Naujoji Lietuva (red. Rapolas Mackonis) bei žurnalas Kūryba, redaguojama buvusio Naujosios Romuvos leidėjo, to paties J. Keliuočio. Labai plačiai buvo nušviečiamas kultūrinis Lietuvos gyvenimas, bet dar daugiau vietos leidiniuose skirta naujųjų okupantų garbinimui. Todėl nemažai spaudos leidėjų, tarp jų ir laikraščio Ateitis redaktorius B. Daunoras, artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vakarus. O kurie nespėjo ar nenorėjo bėgti nuo raudonojo maro, sulaukė rūstaus kolegų likimo. Antai ir J. Keliuotį, ir J. Kalnėną, kitus leidėjus, žurnalistus irgi nuteisė arba tiesiog ištrėmė į Rusiją.

Nors nepriklausomos Lietuvos neliko žemėlapiuose, išliko ją menantys ženklai. To meto spaudą išsaugojo žmonės. Daug smetoninių leidinių įsigijau. Tačiau keisčiausia - žmonės Lietuvoje nesaugojo laikraščių Tarybų Lietuva ar Valstiečių laikraštis numerių... Atrodo, senoji karta vertino tik smetoninę spaudą (žinoma, valdžios archyvuose buvo ir tų, ir anų leidinių). Jų dėka nūnai kelintąsyk vartau pageltusius smetoninės Lietuvos laikraščių ir žurnalų puslapius. Bet jų skaitymas sukelia gerų ir nelabai gerų minčių. Prieštaringų. Kaip ir skaitant nūdienos spaudą, klausantis radijo ar žiūrint informacines televizijos laidas. Visada ieškau atsakymo ir į mūsų būties klausimus: įvairiose interneto svetainėse perskaitau skirtingų politinių pakraipų straipsnių. Autorių daug, bet išprotautų, nevadovėlinių, originalių minčių - pernelyg mažai. Išsiskiria tik meistriškas gražbyliavimas, kitaip tariant, žongliravimas žodžiais. Tai sąmonėje sukelia tik daugiau sumaišties. Taigi Lietuva - kol kas nėra tvirta Europos dalis. Veikiau - jos sunkiai europėjantis pakraštys... Lietuva dar gana dažnai asocijuojasi su garsiu senu rusišku posakiu: Severno zapadnij kraj (Šiaurės vakarų kraštas). Kitaip tariant, Lietuva tapatinama su atsilikusiomis šalimis. O neseniai vienas žymiausių nūdienos istorikų Edvardas Gudavičius tiesiai šviesiai išdrožė: „Lietuva kaip buvo ubagų kraštas, taip ir liko." Nejauku pasidarė. Prieš gerus dvidešimt metų vienu atokvėpiu perskaičiau Adolfo Šapokos parašytą romantinę Lietuvos istoriją. Pasirodo, joje vien tik karžygiai gyveno... Aišku, didingi, galingi, teisingi. Bet jau vėliau E. Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko istoriniuose veikaluose apie mūsų praeitį ne tokia ir herojiška ta Lietuvos istorija. Kaip, beje, ir kitų valstybių. Nūdienos abiejų istorikų veikaluose nesididžiuojama, kad kažkada Lietuvos teritorija siekė net Juodąją jūrą, neteigiama, kaip lietuvius užkariautojus mylėjusios pavergtos tautos. Dabar tiesiog būtų nesusipratimas taip teigti: daužomi lenkų ir lietuvių kuokomis per galvas, kad ir Ukrainos kazokai, mus labai mylėjo... Žinoma, iš dalies galima pateisinti A. Šapokos anuo metu parašytą romantinę Lietuvos istoriją. Tarpukaryje tokio veikalo gal ir reikėjo, nes Lietuva kūrėsi ant plyno lauko, buvo būtina skatinti žmonių entuziazmą, juos pakylėti. Ir, beje, Lietuva stebuklingai kėlėsi iš pelenų. Žinoma, ekonominiu išsivystymu buvome toli nuo Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos, nesilygiavome ir su kaimynine Suomija, kaip dar vis ir nūnai teigiama. Bet antai ant plyno lauko susikūrusiai valstybei, tai buvo gana daug. Beje, vieną kartą reikia nuoširdžiai pripažinti, kad tarpukario Lietuvą ant kojų tvirtai statė ir gausiai tuo metu mūsų šalyje gyvenę žydų tautybės žmonės. Jie plėtojo pramonę, amatus. Jie valdė daugumą tarpukario Lietuvos pramonės įmonių, įvairių verslų. Buvo Lietuvos savanoriai. Ir nūnai jų verkiant trūksta Lietuvai, nes, jei jų būtų, neabejoju, mūsų verslas pakiltų į kitas aukštumas. Tokia nuomonė peršasi ne vien iš tarpukario Lietuvos statistikos. Dar ir iki mūsų dienų gyvena tos epochos liudytojų. Prieš daugiau kaip dešimt metų teko laimė kalbinti beveik šimto metų sulaukusį ne bet kokį eilinį tarpukario Lietuvos liudytoją, o tikrąjį anų dienų metraštininką - kino operatorių Stasį Vainalavičių. Jis galėjo valandų valandas pasakoti, kad ir apie žydų tautybės žmonių indėlį iš naujo statomai Lietuvai. S. Vainalavičius teigė, kad tada mūsų gausiai tautinei mažumai net ir kone visi Kauno kino teatrai priklausė. Skaitydamas smetoninę spaudą, susidariau įspūdį, kad tada kur kas daugiau buvo entuziastų nei nūnai. Daugiau ir inteligentijos, nors ne vienas iškilus jos atstovas lemtingais Lietuvai metais ir palūžo, susitaikė su rūsčia lemtimi. Tokia jau tragiška mūsų istorija. Bet ar ir toliau ją verta tragizuoti? Interneto portaluose gąsdinti žmones nauju karu iš Rytų? Jau yra pakankamai išgąsdintų. Ir ne juokais.

Andai aną dieną sėdžiu Vilniaus Pašilaičių parke ant suoliuko. Traukiu pypkę. Į parką, kur gražiai žaidžia voverės, dažnai ateinu iš daugiabučio pasėdėti, padūmoti. Čia patiriu savotišką palaimą, nesiklausydamas, neskaitydamas gąsdinančių žinių. Dažnai čia atpėdina ir vienas kitas kaimynas. Pasikalbame. Ir ne vien apie linksmus dalykus. Bet vieną dieną nedrąsiai prie manęs prieina dar jaunai atrodantis, bet tikriausiai jau pensinio amžiaus nepažįstamas vyras ir teiraujasi: ar galįs šalia manęs prisėsti? Žinoma, atsakau nustebęs, pasakydamas, kad suoliukai - ne mano nuosavybė. Ar dėl to reikia klausti leidimo? Na, nepažįstamas vyriškis, kelias minutes pasėdėjęs ant suoliuko, vėl nedrąsiai teiraujasi: žiūriu televizorių, kalba apie Lietuvą vėl užgriuvusią grėsmę. Sako, rusai mus vėl užims. Nejaugi? - nustebęs klausiu. Bet matau, kad žmogus klausia rimtu veidu, tiesiog iš pradžių negaliu jam deramai paaiškinti, kad jei patys savęs nesunaikinsime, tai ir mūsų neužims svetimi. Bet, matau, nepažįstamasis netiki manimi. Kalbėjome toliau. Bet taip ir išsiskyrėme su skirtingomis nuomonėmis. Gal žmogus pamanė, kad koks didelis ponas su rusenančia pypke esu... Ir kad man - svetimas vargingųjų gyvenimas. Ne, nesvetimas. Kai nuvažiuoju į gimtinę - ten to vargo per akis prisižiūriu. Vargsta, kas jame likę. Gabesni, jaunesni kaimiečiai seniai emigravę. Tik mano penkiasdešimtmetė kaimynė Danutė nesirengia niekur išvykti. Vyras senokai pasimirė, jos vaikus valstybė paėmė auginti. Bet moteriškė - visada linksma, nenuliūdusi. O ko jai liūdėti - vyrų dar kaime yra, o ji tik viena... Todėl tolėliau gyvenantys jauni vyrai - irgi jau neemigruos. Kasdien išgeriančių, neišsipagiriojančių niekam nereikia. Bet, atsiprašau, skaitau, kad ir jų neseniai kažkam prireikė. Aha, vienam dešimčių tūkstančių hektarų žemės savininkui, kaip ir naujam kaimo gelbėtojui. Skaitau populiariausiame internete, kad jis net tokį kaimietį, kaip ir andai mano kaimynę Danutę ar tuos, šalia jos gyvenančius, vyrus galįs išgelbėti. Nejaugi, suklūstu. Nuo ko gelbės? Ir net išgelbės... Ypač prieš pat Seimo rinkimus... Per daugiau kaip du dešimtmečius kiek jau tokių kaimo gelbėtojų buvo. Ir net visos Lietuvos. Vis gelbėja ir gelbėja. Ir galo nėra. Taip begelbėjant, pavyzdžiui, kaime, tik Danutės ir su tuzinu anų vyrų ir teliks...

O kodėl? Todėl, kad vis labiau ryškėja takoskyra tarp dviejų Lietuvų. O Sąjūdžio pradžioje, Baltijos kelyje, daugelis mūsų įsivaizdavome vieną nedalomą Lietuvą, joje troškome nuoširdžiai dirbti, kurti, būti vieningi. Žodžiu, vardan tos Lietuvos daryti tik gerus darbus.              

Rubrika "Dialogai apie žiniasklaidą" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.