Dialogai apie žiniasklaidą

Žurnalistasir poetas Alvydas Valenta, jau ketvirtį amžiaus dirbantis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos žurnalo „Mūsų žodis“ redakcijoje, šiemet išleido knygą „Prikelti atmintį: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga 1996-2015 m.“. Penkias poezijos knygas ir romaną išleidęs kolega sudarė keletą knygų akliesiems aktualiomis temomis. Paskutinioji, kuri yra enciklopedinis leidinys, stebina netradiciniu pasakojimo būdu, faktografijos ir emocionalumo derme, parodytu tų metų įvykiuose dalyvaujančiu žmogumi, puikiomis nuotraukomis. Tad su A. Valenta nutarėme pasvarstyti, ar galima įdomiai parašyti organizacijos metraštį, kokie iššūkiai kyla ėmusis tokios užduoties, kokie iššūkiai laukia žurnalistų.

Neseniai pradėjo veiklą Airijos lietuviams skirta internetinė naujienų svetainė „Airijos Diena“ – www.adiena.lt

Karaliaučiaus krašto mylėtojų laikraštyje (taip skelbia paantraštė) “Donelaičio žemė” (redaktorius Steponas Lukoševičius) apstu rašinių iš Karaliaučiaus krašto istorijos, kultūros. “Naujasis varpas” (redaktorius Sigitas Šamborskis) aprašo Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės, atskirų jos draugijų gyvenimą, žvilgsniu nukrypsta ir į Lietuvą.

Kolega Alfonsas Kairys domisi ką Baltarusijos, Latvijos ir Ukrainos lietuviai skaitė lietuviškai, ir ar ką nors skaito dabar?

Ką skaito Rytų kraštų lietuviai išeiviai? Tuo domėjausi, dirbdamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vienas pagrindinių šios institucijos prioritetų - parama lietuviškai spaudai. Skiriamos lėšos nebuvo didelės, tačiau pridėjus lietuvių bendruomenių surinktus „pinigėlius“, leisti nors ir nedidelės apimties (o kai kur ir visai solidžios apimties, pvz., Maskvoje leidžiamas žurnalas „Moscovia“) galima buvo.

Daugelis pilietiškų žurnalistų tarytum pabudo iš priverstinio letargo ir įpuolė į Atgimimo permainų sūkurį. Aš - taip pat.Kaip pakvaišę skubėjome iš vieno įvykio į kitą, nešdami laisvės žodį skaitytojams.

Jūsų klausime užkoduota, kad „žurnalistika kito tiesiog jūsų akyse“. Tikra tiesa, kad kito, tik labai netolygiai. Nukrito vienpusiški ideologiniai pančiai, bet nunyko ir tokie žanrai, kaip apybraiža, korespondencija, feljetonas. Įsigalėjo rašiniai su pradžia, bet be pabaigos, ypač pokalbio (interviu) žanras, kai galima rašinį nutraukti bet kurioje vietoje, nes jis neturi stuburo, tai yra – aiškios kompozicijos su įžanga, dėstymu, pabaiga.

LŽS Tarybos narys, LŽS Vilniaus skyriaus narys Viktoras Denisenko šių metų vasario mėnesį apgynė mokslinę disertaciją tema „Rusijos periodinės spaudos požiūris į Baltijos šalis geopolitinių pokyčių kontekste (1991–2009)“, išanalizavęs to laikotarpio populiariausius Rusijos periodinės spaudos leidinius („Argumenty į fakty“, „Komsomolskaja pravda“ ir „Izvestija). Kolegos, kuriam vadovavo Žurnalistikos instituto prof. dr. Žygintas Pečiulis, tyrimas rodo, kaip kito Rusijos požiūris į Baltijos šalis. Autorius priėjo išvados, kad į Baltijos šalis periodinė Rusijos spauda žvelgia kaip į geopolitiškai vientisą regioną, atskiros Lietuvos, Latvijos ir Estijos temos pateikiamos kaip integralios vaizdinio dalys. Rusijos periodinėje spaudoje Baltijos šalių aktualijoms skiriamas nuolatinis dėmesys, bet kompleksiškai formuojamas negatyvus požiūris į šį regioną.

Sovietiniais laikais Lietuvoje veikė vienintelė valstybinė žinių agentūra -Elta. Iš jos teletaipais buvo perduodama svarbi vyriausybinė informacija su šifru “A” visiems laikraščiams, radijui, televizijai. Ja skelbti be pakeitimų privalėjo skelbti visi spaudiniai. Daug ekonominės informacijos apie šalies pramonės, žemės ūkio pasiekimus Elta perduodavo specialiais ryšių kanalais i Maskvos sąjunginę informacinę agentūrą TASS’ą.

Šiandien tikriausiai diena bus vėl įprasta. Išsiverdu kavos. Kaip ir kasryt, įsijungiu televizorių. Labo ryto laidą. Daili panelė, kartais užsikirsdama (suprantama, ankstyvas rytas, gal dar neišsimiegojusi) vėl skaito dvaro naujienas: kur Prezidentė nūnai vyks, ką premjeras darys, kokią tą dieną bylą vienas ar kitas teismas nagrinės. Na, dar praneša, kokia ryte temperatūra Vilniuje. Ir viso labo visos ryto mūsų mielos televizijos naujienos. Gražu mūs Lietuvoje – nieko daugiau nepridursi.... Išjungiu televizorių. Juk sužinojau televizijos naujienas. Einu įjungti kompiuterį. Ką ten rašo?

Savo tekstą pradedu nuo šios garsaus žurnalisto citatos, nes būtent to jis linkėjo man ir mano kurso draugams baigus bakalauro studijas. Kovo 19 d. Čikagoje vyko Romo Sakadolskio laidotuvės. Negalėdami tiesiogiai atsisveikinti su legenda tapusiu visuomenininku, ceremonijos išvakarėse buvę studentai, kolegos, draugai ir bendražygiai susirinko Vilniaus universitete.

Aš Eltoje norėjau dirbti kultūros skyriuje, bet direktorius Donatas Roda pasakė, kultūrininkų turime sočiai, tad tamstai teks arti tėviškės dirvonus. Taip tapau patyrusio žurnalisto Jono Bagdanskio pavaldiniu. Šis nuoširdus ir reiklus žmogus ramiai smarksoti skyriuje neleisdavo, į savaitę porą karţų tekdavo vykti ir į tolimesnius rajonus.

Rašyti atsiminimus apie anapilin išėjusį artimą žmogų rizikinga: labai greitai galima nukrypti į pernelyg dažnus sentimentalius nukrypimus arba berti ilgas statistines biografines skaičių ir faktų grandines. Ką tik pasirodžiusioje Eugenijos Vėlyvienės atsiminimų knygoje "Be Tavęs - su Tavimi" man atrodo to sėkmingai išvengta. Autorė per palyginti trumpą laiką surinko labai daug faktinės medžiagos, draugų, bendradarbių, visuomenės veikėjų prisiminimu apie savo vyrą, žinomą žurnalistą, rašytoją, poetą, mokslininką Joną Vėlyvį.

Kaskart namo palėpėje tik knygos ir įrišti laikraščiai bei žurnalai tyliai kalba sena ir nauja kalba apie mūsų praeitį, dabartį ir būsimus metus. Per kelerius metus įsirengiau ramią oazę. Kiek daug išminties sutilpo į ilgą ir plačią antrojo aukšto erdvę – knygos jaukiai sugulė į lentynas. O anksčiau jos krūvomis pūpsojo pirmajame namo aukšte, ūkiniame pastate ir dar kažkur

Pavasarį gražiausiai pražysta ne tik gėlės ir medžiai. Liaunos merginos miestų gatvėse pakvimpa žiedų ir jaunystės aromatu. Vaikinai ima vis drąsiau atlapoti krūtines. Gera būti jaunam – jis panašus į paukštį, lekiantį į žydrus tolius. Prisimenate Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtą pavasarį“? Prisimenate: tai šitas kelias mūsų. Dvidešimtojo pavasario sulaukė ir mėnesinis visuomenės gyvenimo, politikos, kultūros ir istorijos žurnalas „Gairės“ . Kokį kelią jis yra pasirinkęs?