2020 m. liepos 15 d., Treciadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: „Ateities“ redaktorius Vytautas Račkauskas: gerai papasakota istorija – galingas ginklas

2020-03-08
 
Vytautas Račkauskas. Evgenijos Levin nuotrauka

Vytautas Račkauskas. Evgenijos Levin nuotrauka

Aušra Čebatoriūtė


Šiandien, kai bet kas turi galimybę tapti žinios skelbėju, susidaro įspūdis, kad žurnalistu gali būti kiekvienas. Tačiau žurnalo „Ateitis" redaktorius Vytautas Raškauskas, nesutinka, sakydamas, kad žurnalistui turi būti įdomiau klausytis nei kalbėti, o klausantis mokėti išgirsti - tik taip bus galima perduoti aiškią ir suprantamą žinią. Beje, jis pats žurnalistikos keliu pasuko ne iškart - baigęs politikos mokslų studijas jis darbavosi Lietuvos Respublikos Seime bei Europos Parlamente.

 

Vytautai, baigęs studijas bakalauro politikos mokslų ir magistro lyginamosios politikos studijas Vilniaus universitete, dirbote Lietuvos Respublikos Seime, vėliau - Europos Parlamente. O kaip Jūsų kelias pasisuko žurnalistikos link?

Mano kelias visuomet vedė žurnalistikos link, tik mokydamasis neturėjau pakankamai gyvenimiškos patirties ir žinių, kad tai suprasčiau. Todėl teko nueiti ilgą savęs pažinimo kelią, kol sau pripažinau - labiau už bet kokią kitą veiklą man patinka rašyti. Kita vertus, negaliu sakyti, kad politikos mokslų studijos ir su jomis susiję darbai jau baigus universitetą nebuvo vertingi - jie taip pat pamažu vedė prie rašymo, redaktorystės, leidybos. Visa įgyta patirtis dabar leidžia man išsiskleisti kaip žurnalistui ir redaktoriui, gebančiam aprėpti platų temų spektrą - nuo politikos, istorinės atminties, iki kultūros, socialinių temų.
Vis dėl to dabar, matydamas, kaip greitai auga prieš vienerius metus gimęs sūnus, suvokiu, kad laikas bėga gąsdinančiai greitai ir gyvenimas netruks prabėgti, todėl vis labiau noriu atsidėti tam, ką savyje atradau, - meilei rašymui. Jaučiu, kad klausydamasis žmonių istorijų ir jas pasakodamas kitiems prisidedu prie šio pasaulio grožio kūrimo. Tikiu, kad gerai papasakota istorija vis dar yra galingiausias ginklas prieš bet kokią neapykantą, kurios aplink mus tiek daug.
Beveik dvejus metus dirbate „Ateities" žurnalo redaktoriumi. Papasakokite apie „Ateitį".
„Ateitis" man visų pirma yra nuostabių autorių komanda, kurią pavyko per pirmus metus suburti, o per antruosius išskleisti kiekvieno asmeninius talentus taip, kad ir žurnalas suklestėtų.
Tiesa, „Ateitis" turi labai turtingą praeitį - joje 110 metų įspūdingiausių Lietuvos politikų, kūrėjų, visuomenės veikėjų. Ji liudijo valstybės ištakas, jos kūrybą, tarpukario sužydėjimą, vėliau - dalies intelektualų pasitraukimą į Vakarus, anapus Atlanto, ir, galiausiai, nepriklausomybės atgavimą. Ir vis dėlto džiugiausia man yra tai, ką mes kuriame dabar. Tyrinėjame pasaulį su jaunuoliams būdingu užsidegimu, pasakojame istorijas žmonių, kurie dažnai didžiosios žiniasklaidos lieka nepastebėti. Turime prabangą neskubėti, būti kūrybiški, laisvi ir atviri. Pirmiausia mums rūpi temų išskirtinumas ir tekstų kokybė. Netrukus plėsime veiklą internete - kaip tik baigiama rengti atnaujinta interneto svetainė.
Žinote žurnalą „Žmonės"? Intelektualų tarpe įprasta jį patraukti per dantį, kaip ir portalą Delfi ar kitus didelius ir sėkmingus. O aš šias žiniasklaidos priemones labai vertinu ir noriu jomis sekti ta prasme, kad man rūpi rašyti ir kurti taip, kad pasiektume kuo daugiau žmonių, kad jie galėtų išgirsti, ką mes turime pasakyti. Užsidariusi savyje ir nuo žmonių atsiribojusi neprieinamu inteligentiškumu, apsimestiniu sudėtingumu žiniasklaida - tai jau nebe žiniasklaida, o paprasčiausias gerai apie save galvojančių atsiskyrėlių klubas. Taigi, „Ateitis" nori būti skaitoma visuotinai ir tikiu, kad ji turi tam potencialą. Tačiau reikia padirbėti, kad žmones pasiektume.
Man didelė garbė redaguoti „Ateitį" - kad manimi pasitikima, kad suteikiama galimybė kurti - tai viena iš ypatingai gražių gyvenimo dovanų. Džiugu, kad šioje kūrybinėje kelionėje mano užnugaris yra Ateitininkų federacija, kurios nariai išsibarstę skirtingose šalyse - per tai pasiekiame daugiausiai JAV lietuvius, apie kuriuos daug rašome ir kurie mus gausiai prenumeruoja. Taip pat esu dėkingas anksčiau redaktorės pareigas ėjusiai Redai Sopranaitei, kuri iki šiol mus lydi ir negailėdama laiko bei jėgų prisideda prie žurnalo kūrybos.

Nors lietuviškos katalikiškos spaudos pasiūla gana plati ir besiorientuojanti į skirtingų amžiaus grupių skaitytojus, tačiau ji išlieka nišine. Kodėl?

Kaip ir bet kuris leidinys, siekiame būti skaitomi, norime pasiekti kuo didesnę auditoriją, bet tikime, kad ją pasieksime ne save pozicionuodami kaip katalikišką spaudą, o spinduliuodami katalikiškumu savo požiūryje į žmogų ir žurnalo turinyje. Manau, kad toks požiūris, kurį mes puoselėjame, yra universaliai gerbiamas ir visuotinai priimtinas - lygiai taip ir ne katalikų.
Katalikiška spauda išlieka nišine tada, kai nori tokia likti, kai jos kūrėjai apsisprendžia rašyti tik katalikams. O jeigu nusprendžiama eiti į pasaulį - tuomet tam yra visos galimybės, nes po žodžiu „katalikiškas" sutelpa žmogaus prigimčiai artimi dalykai: ir meilė, ir viltis - ne vien tikėjimas.
Galų gale, juk apie bet kurį žmogų pirmiausia sprendžiame pagal jo darbus, o ne pagal tai, kaip jis save vadina. Taip ir „Ateitis" katalikiška pirmiausia savo požiūriu į žmogų, kaip gražiausią Visatos kūrinį. Kai taip žvelgiame, esame laisvi nuo daugelio dalykų - istorijų apie tai, kiek kas uždirbo, kur nutiko kokia baisi nelaimė, galų gale, reklamų. Būtent tai man ir yra brangiausia - galėti pasakoti apie žmones neišnaudojant jų reklamoms, pardavimams, įžvelgti jų gyvenimuose tai, kas tyra ir gražu, bet nebūtinai populiaru ar šokiruoja.

Vis dažniau galima išgirsti jaunus žmones save mieliau pristatant kaip pasaulio piliečius nei kad lietuvius. Peržvelgus Jūsų publikuotų internete straipsnių sąrašą atrodo, kad Jums tokia dilema nekyla. Kas, Jūsų manymu, prisidėjo daugiausiai prie meilės Tėvynei ir jos istorijai augimo Jumyse?

Prie meilės Lietuvai daugiausiai prisidėjo mama, kuri niekad daug apie tą meilę nekalbėjo, bet aš ją jutau tvyrant ore. Jos senelis buvo Steigiamojo Seimo narys, pasiturintis, išradingas ir apsišvietęs tarpukario ūkininkas - toks demokratiškas, kad tais laikais vieną dukterį išleido už poeto keturvėjininko Juozo Tysliavos, o kitą - už jų ūkyje tarnavusio berno. Tiems laikams tai buvo be galo modernu ir drąsu. Bet toje demokratiškoje, meilės žmogui ir savo žemei terpėje formavosi ir mano mama. Seneliai slėpė partizanus, giminėje buvo jų ryšininkų, tremtinių, kurių istorijas tiesiog gerdavau į save kiekvienąsyk mums susitikus. Paauglystėje į rankas papuolė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų...", kuri paliko neišdildomą įspūdį ir iki dabar Vanagui tenka svarbi vieta mano širdyje, kaip artimam bičiuliui, atrodo, kad jį labai gerai pažįstu ir suprantu. Netgi sakyčiau, kad partizanai, kurie padėjo pamatus valstybei vėliau atsikurti ir suklestėti, mūsų valstybės esmė, jos dvasia yra jais gyva. Jų kraujas sulaistė žemę, bet tose vietose, kur buvo sumesti jų kūnai, ilgainiui pamažu vėl išaugo nauja tvirta Lietuva - iš kraujo, kaip iš sėklos.
Daug mąstau apie valstybę, ir man atrodo, kad dabar, kai nebedirbame žemės ir nebegyvename vienkiemiuose, su valstybe ryšys yra toks, koks jis yra su žmonėmis. Aš Lietuvą myliu būtent per žmones - per prosenelį, kuris jungėsi prie valstybės kūrybos jos ištakose, per partizanų vadą, kuris darė tai, ko nesiryžo padaryti tarpukario politikai, per savo mamą, žmoną, sūnų.
Ačiū už pokalbį.
Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-04-05 12:46
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Janina

2020-04-23 12:13

religinę spaudą reiktų palaikyti, o mūsų valdžiai tai neįdomu.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media