2020 m. liepos 6 d., Pirmadienis

Dialogai apie žiniasklaidą

*print*

Archyvas :: Audrys Antanaitis: apie žurnalistiką ir esperanto kalbą, atveriančia horizontus

2020-05-24
 
Audrys Antanaitis su Pietų Korėjos kalnų kaimelio mokyklos mokytoju. Nuotrauka iš pašnekovo asmeninio archyvo

Audrys Antanaitis su Pietų Korėjos kalnų kaimelio mokyklos mokytoju. Nuotrauka iš pašnekovo asmeninio archyvo

Apie domėjimąsi esperanto kalba, jos panaudojimą mintimis dalijasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas, žurnalistas Audrys Antanaitis. Jį Kalbina Karolina Baltmiškė.

 

Gerbiamas Audry, tavo kelią į esperanto pradėkime iš kiek tolėliau. Kaip bebūtų, Lietuvai tu pirmiausia labiau žinomas kaip žurnalistas. Taigi kuo tau, asmeniškai, svarbi žurnalistika ir kur, tavo manymu, žurnalistika prasideda ir pasibaigia?

Žurnalistika yra kalbėjimas apie svarbiausius tautai ir valstybei reikalus. Žurnalistika yra tiesa. Žurnalistika turi taisyti ir gydyti pasaulį. Todėl jai būtinas objektyvumas. O baigiasi žurnalistika ten, kur prasideda propaganda, užslėpta reklama ar kažkieno interesai. Labai svarbu atpažinti, kad kartais po žurnalistų ar publicistų kaukėmis slepiasi melo pranašai. Deja, tokių Lietuvoje turime.

Nuo žurnalistikos pradėjau neatsitiktinai, Lietuvos žurnalistų sąjungoje yra žurnalistų esperantininkų skyrius, kuriam Jūs priklausote. Taigi kokie šio skyriaus tikslai ir kaip jų siekiama?

Kažkokių ypatingų tikslų neturime. Skyriuje yra žurnalistai, kurie arba moka, arba mokosi, arba prijaučia esperanto. Gerai, kad toks skyrius yra, nes jei yra sporto žurnalistų ar žurnalistų keliautojų skyriai, tai kodėl turėtų nebūti esperantininkų žurnalistų? Skyriaus nariai reguliariai susirenka, kalbasi esperantiškai, kalbasi apie dabartį. Aš pats skyriaus darbe aktyviai nebedalyvauju. Ir laiko nebėra, ir statusas pasikeitė. Kol dirbu Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, esu tik Lietuvos žurnalistų sąjungos narys korespondentas. Kasmet skyrius surengia tradicinę esperantininkų žurnalistų stovyklą seminarą, kurio metu aptaria pasaulio esperantiškosios žurnalistikos aktualijas, tobulina įgūdžius, pabendrauja neformalioje aplinkoje, keičiasi idėjomis.

Tobulinant profesinius gebėjimus, kuo padėjo esperanto?

Esperanto yra labai įvairiapusis reiškinys. Vieniems ji atveria pasaulį, kitiems išplečia pažįstamų ir draugų ratą, treti per esperanto susipažįsta su pasauline literatūra, kadangi originalioji ir verstinė esperanto literatūra yra milžiniška. Man esperanto padėjo susipažinti su daugybe kolegų žurnalistų iš įvairių šalių, išgirsti apie labai įvairią žurnalistiką. Dalyvavau dešimtyje pasaulinių esperanto kongresų įvairiose šalyse, tad pažintis su tų šalių kultūromis ir žurnalistikos tradicijomis irgi man labai pravertė. Pats esu sukūręs nemažai laidų esperanto tematika ir esperantiškai kalbinęs esperantininkus iš įvairių pasaulio šalių.

Šiek tiek grįžkime į tuos laikus, kai pirmą kartą išgirdote apie esperanto? Kada, kur ir kaip tai įvyko?

Man esperanto buvo jauki vaikystės svajonė, kadangi dar mano senelis, kuris buvo tarpukario Lietuvos karininkas, mėgo esperanto. Nežinau, kiek jis kalbą mokėjo, bet namų bibliotekoje iki šiol saugau jo skaitytą ir man daug metų labai paslaptingai atrodžiusį žurnalą „Norda literaturo". Senelis mirė, kai man buvo šešeri, tad nespėjo manęs pamokyti, tačiau esperanto taip ir neužmiršau ir, pasitaikius progai, išmokau.

Kas labiausiai padėjo tobulinti esperanto kalbos įgūdžius?

Lietuvos esperantininkų sąjungos kvietimu 1999 metais Lietuvoje dirbo žymus Australijos rašytojas esperantininkas Trevor Steel (Trevoras Stylas). Jo Vilniuje vedamų kursų keturias pakopas aš ir baigiau. Tai buvo nuostabus mokytojas, su kuriuo nuo pirmos pamokos kalbėjomės tik esperantiškai. Po to Lietuvos esperantininkų sąjunga mane nusiuntė į tobulinimosi stovyklą Švedijoje, Lešefoše, kur Esperanto namuose buvo susirinkę studentai iš viso pasaulio. Ten mano mokytojas buvo iranietis Ali (gaila, bet jo pavardę užmiršau). Tad po aštuonių mėnesių mokymosi, nuvykęs į savo pirmąjį pasaulinį kongresą Berlyne, esperantiškai kalbėjau jau visiškai laisvai. Geriau, negu dabar, nes dabar jau nuo aktyvios veiklos nutolau, kalbėtis esperantiškai tenka gan retai... Iki šiol esu dėkingas Lietuvos esperantininkų sąjungai ir jos ilgamečiui pirmininkui Povilui Jegorovui, kurie mane tiesiog įtraukė į esperanto pasaulį, kuriame aktyviai sukausi beveik dvidešimt metų. Dar ir dabar esu šio pasaulio dalis, tiesa, jau daugiau važiuojanti negu vežanti. Beje, dvi kadencijas buvau Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas, taigi, Povilo rūpestis nenuėjo veltui.

Be profesinio tobulėjimo, kuo dar tavo gyvenime pasitarnavo esperanto?

 

Daug metų esperanto man buvo svarbiausias pomėgis, kartais peraugdavęs į labai rimtą veiklą. Štai aštuonerius metus buvau Pasaulio esperantininkų žurnalistų asociacijos prezidentas, ko gero vienintelis Lietuvoje pasaulinės organizacijos (ne kokio nors filialo) vadovas. Dar vieną kadenciją buvau viceprezidentas, šiuo metu esu šios organizacijos tarybos narys, nors veikloje aktyviai nebedalyvauju. Man tai buvo įdomūs, pilni iššūkių metai.
Per esperanto pamačiau daug pasaulio. Dalyvavau esperantininkų kongresuose Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Islandijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Lenkijoje, Airijoje, Nyderlanduose. 2005 metais pasaulinį kongresą surengėme ir mes Lietuvoje. Buvau tada spaudos centro vadovas.
Sukaupiau gana nemažą esperanto biblioteką. Tad skaičiau tekstus, kuriuos galėjau perskaityti tik šia kalba. Kai vėl atsiras daugiau laiko, tikiuosi grįžti prie jų.
Pagaliau kasmet kaip šventės laukiu dviejų tradicinių renginių Lietuvoje. Gruodžio viduryje Kaune vykstančių Zamenhofo dienų ir jau minėtos gegužės mėnesį vykstančios esperantininkų žurnalistų stovyklos. Tiesa, šiemetinė stovykla dėl pandemijos perkelta į rugsėjį.
Atostogų metu dar nuvykstu į vieną kitą pasaulinį kongresą. Šiemet turėjau važiuoti į Kanadą, Monrealį, bet vėl pandemija pakišo koją ir kongresas perkeltas į kitus metus.

 

Pasidalykite įspūdžiais apie Jums labiausiai įstrigusius esperantininkų renginius? Ir kuo jie Jums buvo įsimintini?

Įstringa šalys ir žmonės. Neužmirštamas buvo kongresas Florencijoje. Tai kartu buvo ir mano povestuvinė kelionė. Kur dar romantiškiau gali praleisti laiką? Nepaprastai sužavėjo Japonija ir Islandija: ten jaučiausi esąs kitame pasaulyje. Nuostabūs buvo mus globoję Pietų Korėjos esperantininkai. Su jais keletą dienų praleidau kalnuose esančiam vonbudizmo dvasinio tobulėjimo centre lankydamas šventas vietas ir medituodamas. Airijoje susitikome ne tik su esperantininkais, bet ir su lietuviais. Daug su jais kalbėjomės, lankėme lietuviškas vietas. Man tai buvo labai naudinga kaip žurnalistui.

Beje, jau trečius metus vadovaujate Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, gal ir čia parverčia esperanto?

 

Komisijoje dirbu savo darbą ir stengiuosi nepainioti jo su pomėgiais. Naujausias skandalas Aplinkos ministerijoje parodė, kas gali įvykti, kai darbas ir pomėgiai susipina.
Tačiau esperanto, kaip ir kiekvienas protą lavinantis dalykas, ar tai būtų šachmatai, ar filatelija, ar savanorystė, ar meditacija yra naudinga plačiąja prasme. Esperanto plečia akiratį, glosto širdį prisiminimais ir žadina naujų susitikimų ir naujų kelionių viltį.

 

Ir pabaigai, visi kalbėjusieji prisiminė vienokia ar kitokią jiems patikusią esperantišką frazę. Tai kokia Jums gražiausia?

Kiu demandas, tiu ne eraras. Kas klausia, tas neklysta. Aš juk žurnalistas!

Dėkoju už pokalbį.

 

Rubrika Dialogai apie žiniasklaidą yra Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-29 17:00
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media