Dialogai apie žiniasklaidą

Mūsų galvos pilnos minčių. Nuolat. Jos zvimbia be pertraukų, net kai miegame, sprendžiame, ieškome, bėgame, stengiamės...

Mintys yra iš žodžių, sakinių. Mūsų kalbos. Niekaip kitaip nematome nei aplinkos, nei daiktų, nei žmonių, nei gyvūnų - viskas yra kalbos paveikslai.

Kartais, klausydamiesi, kaip kalba kitų tautų žmonės, žavimės, jaučiame keistus pojūčius, įsivaizduojame, apie ką tai galėtų būti. Ir jei kas išverčia, būna, kad labai nusiviliame. Tikėjomės kažin ko, o išgirdome, kad visai paprasta ar net banalu.

Įdomiausia, kad vertindami tai, ko nesuprantame, viliamės, jog ta kita kalba atspindės kitą kultūrą, kurią, sakykime, laikėme ypatinga, nes... Nes ji iš senosios Europos, nes ji turi galingą istoriją, nes ten buvo, oho, kiek ir ko, nematyto pas mus...

O jeigu mums nuo mažens būtų sakoma, kad kalbame karalių kalba, kad tokios orios, nuostabios ir nepažįstančios vulgarumo negalėjo sukurti barbariška, laukinė tauta? Kad ji savaime čiulba apie daug gilesnius reikalus, nei mes patys suprantame, nes atbuko klausa?

Nei prancūziškai, nei itališkai ar kitaip nėra geriau. Geresnė tik jų laikysena, tik jų mintys nekala lyg geniai - tu menkas, tu nevertas, nusilenk didingesniems, paklusk, kai liepia...

Sustabdyti mintis, išgirsti prigimtinę kalbą, pakelti galvą, išvalyti žodyną, įvesti kasdienio savęs pakylėjimo ritualą, atsiriboti nuo „geresniųjų kalrbų" įtakos, nuo storžieviško ir primityvaus turinio, pašnekovo, laikraščio, televizijos ir t.t., ir t.t.

Tyloje nusišypsoti - koks gožis, koks stebuklingas grožis!