Kitu kampu

Tragiškas tas įstabusis teatro menas. Tragiškas, nes jis egzistuoja tik esamuoju laiku ir byloja į protus ir jausmus žmonių, šiuo konkrečiu metu stebinčių sceninį vyksmą. Kiekviena aktoriaus akistata su žiūrovais - vienintelė, nepakartojama, nors vaidinamas vienas ir tas pats spektaklis. Tas jaudinantis šiąminutis bendravimas su žiūrovais, tas tarpusavio supratimo aktas turbūt ir yra tikroji meno šventė, nors scenoje vyktų ir tragedija. Tos sustabdytos akimirkos šiandien jau teatro istorija, Lietuvos kultūros istorija.

Panevėžys. Nuo aktorių Eugenijos Šulgaitės ir Gedimino Karkos namų į teatrą veda vešli liepų alėja. Toliau ji nubėga Nevėžio krantine ir atsiremia į pilką teatro mūrą. Kasdienis jų kelias. Aktorė sakė, kad ji mėgstanti eiti viena - tai jos savos, brangios minutės. Galinti pabūti su savimi. Prisimenu ją, kaip priešais ateina ji, aukšta ir grakšti, lengva eisena, paprasta ir ori, susitelkusi ir mįslinga. Mano atmintyje Eugenija Šulgaitė ryškiausiai išliko kaip jos įspūdingai suvaidinta „šėtoniškoji karalienė" ledi Makbet.

...Iš atminties išplaukia kraupi, žabangų ir grėsmingos nuojautos kupina scena, prožektoriaus šviesų išplėšta balta ledi Makbet figūra.

Ir tas nejaukus akių žvilgesys, tos neramios, iškalbingos rankos, kai susitelkusi ji taria savo lemtingąjį monologą:

O paslaptingos dvasios pražūties,

Išraukit mano moterišką širdį

Ir nuo galvos lig kojų visą kūną

Pripildykite siautulio klaikaus!

Tai ne tradicinė ketvirtoji ragana, kaip buvo įprasta traktuoti šią „šėtoniškąją karalienę". Eugenija Šulgaitė stengėsi atskleisti jos žmogiškąją esmę ir žiaurią prigimtį. Jos ledi Makbet buvo labai moteriška ir žmogiška. Visa jos esybė sklidina pašėlusio valdžios ir garbės geismo. Tame jos galia ir ryžtas.

Kaip nelaba lemtis ji kursto dvejojantį Makbetą, kuriam „tik mintyse drąsos netrūksta", nes jo „kraujas per daug atskiestas pieno žmoniškumo". Tragiška, šiurpi ledi Makbet baigtis: „Ne, pergalė ničnieko neverta, jeigu širdies ramybė prarasta." O anksčiau, prieš ledi Makbet, buvo neužmirštama fatališkoji Heda Gabler. Kaip nevilties ir protesto sūkurys Eugenijos Šulgaitės gražuolė Heda įsiveržė į troškų ir ankštą Jorgeno Tesmano (kurį panevėžiečių spektaklyje vaidino Donatas Banionis) pasaulėlį, kuriame tvyro miesčioniškas prisitaikėliškumas ir pasitenkinimas, nuobodulys ir dvasinis skurdas. Turtingai, polėkių kupinai asmenybei, užvaldytai gražesnio gyvenimo iliuzijos, nelemta išsiskleisti šioje tvankioje aplinkoje. Protestuodama prieš visa tai, ji pati pasitraukia iš „gyvenimo puotos". Hedos Gabler mirtis - tai laisvė ir drąsa. Ji Miltinio pastatytame spektaklyje nuskambėjo kaip nepasiekiamo grožio tragedija.

Aktorės kelias į pasaulinio masto, sudėtingiausius, prieštaringiausius, giliai psichologinius vaidmenis prasidėjo tada, kai Panevėžio teatro dramos studijos dvidešimtmetei merginai jaunas režisierius Juozas Miltinis patikėjo pirmąjį ir pagrindinį... septyniasdešimtmetės nuožmios ir despotiškos dvarponės Normantienės vaidmenį Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesėje „Pinigėliai".

Panevėžio mergaičių gimnazijos nuostabi literatūros mokytoja, įsimylėjusi poeziją ir teatrą, Stasė Jagminienė, kuri vėliau, Kaune, buvo ir mano mokytoja, užbūrė mokinių sielas slėpiningu teatro pasauliu. Tai jos pastebėta kaip turinti aktorinių gabumų Eugenija Šulgaitė atsidūrė Juozo Miltinio dramos studijoje. „Man pavyko, - sakė aktorė, - kad nuo pirmosios mano dienos teatre kopti meno laiptais mane veda talentingas režisierius, geras pedagogas, subtilus asmenybių ugdytojas Juozas Miltinis. Jis sukūrė vienmintį kolektyvą, kuris remiasi jo didžiuliu autoritetu." Ji vienareikšmiškai teatre pripažino režisieriaus primatą. „Kaipgi kitaip, - veikalą parenka režisierius, vaidmenis skiria režisierius, net vaidmens traktuotę siūlo režisierius. Aktorius - tik atlikėjas, savotiška statybinė medžiaga, iš kurios režisierius stato rūmą, - sakė ji. - Suprantama, kuo geresnė, patvaresnė medžiaga, tuo ir pastatas tvirtesnis. Aktorius - dramaturgo minčių kamertonas. Ir jeigu žiūrovai lieka joms abejingi, kaltink save, kad nesugebėjai prisibelsti į jų širdis. O kinas - tai jau be jokių išlygų - režisieriaus. Aktorius atlieka tik tai, ką jis „užprogramavo".

Sėkmingą Eugenijos Šulgaitės debiutą metų rikiuotėje lydėjo nauji vaidmenys ir nuo 1945 metų visą teatrinį gyvenimą drauge su aktore nuėjęs jos mylimiausias vaidmuo - Gaškienė Antano Vienuolio „Prieblandoje". Derėtų jį įrašyti į Gineso rekordų knygą - gal tai ilgiausiai tos pačios aktorės vaidintas personažas? Jos Gaškienė, nutapyta santūriai ir saikingai atrinktomis kūrybinės paletės spalvomis, buvo ne tik visomis jėgomis įsikibusi į gyvenimą, skendinti dvasios prieblandoje savanaudė, bet ir kenčianti, mylinti motina. Ji keldavo ne tik pasipiktinimą, bet ir gailestį bei šypseną. Kai prieš pusšimtį metų (1972) rašiau apie Eugeniją Šulgaitę, artimųjų ir bičiulių švelniai vadintą Gute, lankiausi jų su Gediminu Karka namuose ir paklausiau, ar neįgriso metai po metų kurti tą patį vaidmenį, ar nenusibodo Gaškienė, aktorė užginčijo: „O ne! - ir su šypsena pridūrė: - Susigyvenome su Gaškiene, senstame mudvi drauge. Visad sunku išsiskirti su žmogumi, ypač kai nežinai, kada likimas vėl suves. Taip ir su vaidmeniu." Sakėsi mėgstanti vaidinti tuos pačius vaidmenis, nes su metais ateina ir vaidmens subrendimas. Nuo laiko kalvos žvelgiant, ankstesni sukurti vaidmenys jai atrodantys netobuli, kyla naujų minčių, daug ką darytų kitaip. „Kūryba, - tąsyk kalbėjo aktorė, - tai ištisinis amžinojo atsinaujinimo procesas. Tik gerai perpratus personažo mintis, suvokus charakterio logiką, mąstymo būdą, scenoje jautiesi laisvai."

Tada tik prasidedanti, pasak aktorės, tikroji kūryba, interpretacija.

Deja, ne visi vaidmenys sensta drauge su aktoriumi.

Kine Eugenijos Šulgaitės sukurtų vaidmenų galerija kur kas kuklesnė, bet kinas turi galią „sustabdyti akimirką", užfiksuoti ir įamžinti aktoriaus darbą. Negausūs, bet sodrūs ir spalvingi jos ekrane sukurti paveikslai. Prisimenu, kino režisierius Algirdas Araminas yra sakęs, kad filmo „Laimingas laimės neradęs" scenarijus buvo rašomas, turint galvoje, jog pagrindinį Motinos paveikslą kurs Eugenija Šulgaitė. Įsimintina jos Motina Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti" ir Algimanto Puipos „Gyvenime po klevu", Katrė Pypkiorė Almanto Grikevičiaus „Sodybų tuštėjimo mete". Jos aktorinei daliai teko nuožmios moterys. Aktorė jų neskuba pasmerkti, sakytum, stengiasi jas suprasti ir pateisinti. „Pateisinti, bet ne išteisinti", -

patikslino mane aktorė. - Šalia gėrio žmogaus sieloje slypi ir blogio pradas." Ar teatro scenoje, ar ekrane - viskas jos vaidyboje labai apgalvota ir išjausta. Jai būdingas gilus psichologinis vaidmens traktavimas, kruopštus kiekvienos replikos šlifavimas, kultūra, santūrumas, vidinis susitelkimas, po kuriais slypi gyva jausmų versmė, tiksli ir taupi išraiškos forma. Todėl ir „neigiamos" Šulgaitės herojės nestokoja patrauklių bruožų, nes visos jos palytėtos aktorės humanizmo. Tai sudėtingos, kupinos prieštaravimų asmenybės. „Mane labiau negu „šėtoniškoji" ledi Makbet ar „demoniškoji" Heda Gabler traukia paprastos moterys. Ekrane suvaidintais motinų paveikslais norėjau parodyti paprastų kaimo moterų dvasios stiprybę ir didybę", - sakė aktorė. Pokalbyje ji pabrėžė, kad kino režisierių vertinanti pagal jo darbą su aktoriumi, pagal jo sugebėjimą įžvelgti ir atskleisti aktoriaus individualybę. „Kinas mane gąsdina, baugina, - prisipažino. - Negaliu priprasti prie filmavimo aikštelės šurmulio, trikdo, kai operatorius šaukia, jog peržengei ribą ir „išėjai iš kadro", tai galvą ne tuo rakursu pakreipei. Nedrąsi jaučiuosi prieš abejingą kameros žvilgsnį. Pasigendu ironiškų ar patiklių, šiltų, gyvų teatro žiūrovų akių, sutelktos repeticijų salės tylumos. Man su partneriu reikalingas savotiškas dvasinis ryšys, kuris atsiranda tik per ilgus bendro darbo metus, dirbant vienminčių kolektyve. O prieš kino kameros žvilgsnį jaučiuosi labai vieniša. Iš kitos pusės, ekranas suteikia aktoriui galimybę pažvelgti į save „iš šalies", akivaizdžiai įvertinti savo darbą."

„Kinas - režisieriaus, - vienareikšmiškai pritarė ir aktorės vyras Gediminas Karka, apibūdinęs save kaip teatro aktorių, kuris filmuojasi ir kine. - Iš esmės aktoriaus darbas ir kine, ir teatre toks pat. Kine aktorius tik vienas iš filmo komponentų, statybinė medžiaga režisieriaus rankose. Pavyzdžiui, nusiteiki lyriškai, susitelki, o režisierius jau reikalauja filmuoti herojinę vaidmens dalį, mat apšvietimas šiuo metu palankiausias, tinkamiausias tai scenai. Būna labai apmaudu, kai patys geriausi aktorinės improvizacijos prasme dubliai nepatenka į ekraną. Tokia jau kino specifika. Teatras labai reikalingas kino aktoriui, be jo jis nuskurstų. Teatras auklėja, brandina aktorių, formuoja jo asmenybę. Tik teatre gali patirti tą mūsų profesijos žavesį - susilieti su vaidmeniu, kaip madinga sakyti, „ištirpti jame". Tik teatre gali pajusti vaidmens logiką, natūraliai iš vienos herojaus būsenos pereiti į kitą, patirti visą kūrybinio proceso malonumą, pasiekti tą ypatingą būseną, kuri vadinama įkvėpimu. Aktoriaus darbas teatre turtingesnis jau vien tuo, kad jis gali bendrauti su Šekspyru, Diurenmatu, Strindbergu, Čechovu... Tai malonus, kančių vertas darbas.

O kine tas kančias daugiausia sudaro organizaciniai nesklandumai. Kino dramaturgija, deja, dar silpna. Iš kitos pusės, kinas padeda patikrinti save, savo tiesą. Jis turi stebuklą - stambų planą. Čia jau niekur nepasislėpsi nuo žiūrovo akių, jam lengviau išskaityti tavo mintis. Bet

tai, ką sukaupi repeticijų teatre, darbo scenoje metu, labai praverčia filmavimo aikštelėje. Žodžiu, balsuoju už teatrą, nors negaliu gyventi be kino."

Aktorius Gediminas Karka Panevėžio dramos teatro scenoje sukūrė ištisą galeriją vaidmenų. Kine - kuklesnis jų skaičius. „Kinas turi pašėlusiai kerinčią galią, - prisipažino aktorius tąkart, 1972 metų pavasarį, kai lankiausi jų namuose Panevėžyje. - Kartą pajutęs ją, jau esi pakerėtas visam laikui. Ir pats labai mėgstu eiti į kiną, žiūrėti tuos filmus, kuriuose pats nedalyvauju, - juokavo aktorius ir rimtai pratęsė: - Menininko asmenybė man yra jo kūrybos vertinimo kriterijus. Talentas tuo yra didis, kad geba kalbėti paprastai apie sudėtingiausius dalykus, atskleisti žmogaus sielos turtingumą, visą jausmų spektrą. Asmenybę išugdo sudėtingas gyvenimas. Aktoriui, kaip ir kiekvienam menininkui, turi rūpėti visi gyvenimo reiškiniai.

Jis turi mąstyti apie gyvenimą, kalbėti iš scenos ar ekrano ne tik autoriaus mintimis, bet ir pats turėti ką pasakyti. Įgimtą talentą turi daugelis aktorių, bet viską lemia asmenybė. Pavyzdžiui, prancūzų aktorius Žanas Gabenas. Jis visų pirma man patinka kaip žmogus. Visuose filmuose jis sugeba išlikti savimi. Jeigu aktorius yra tiek viduje turtingas, kad, išlikdamas savimi, yra įdomus žmogus, ekranas jam atneša sėkmę. Čia kaip ir su rašytojais. Savo mėgstamo Hemingvėjaus aš pasiilgstu kaip žmogaus, jo minčių, mąstymo būdo, pasakojimo pobūdžio."

Eugenija Šulgaitė ir Gediminas Karka išliko mano atmintyje kaip labai jaukūs žmonės, įdomūs, išmintingi pašnekovai, aukštos vidinės kultūros, labai reiklūs, sąžiningi menininkai. Jie nemėgo pagyrų, bet susižavėję pasakodavo apie savo kolegų darbus. Jie buvo ne iš tų, kurie kalbėtų apie teatro meną, menininko pareigą ir atsakomybę skambiomis frazėmis. Tiesiog teatras, kūryba buvo jų, šios darnios aktorių šeimos, gyvenimas. Susitikusi su jais visada išsinešdavau gerumo jausmą.