Kitu kampu

 

Jau daugiau kaip mėnesį gyvename karantino sąlygomis: ribojame socialinius kontaktus, esame priversti viešumoje dėvėti kaukes, laikytis saugaus atstumo ir, apskritai, esame reguliuojami kitų. 

Akimirksniu pasikeitęs gyvenimas privertė atrasti ir kitokias, dažniausiai nuotolines, darbo formas. Dabar, kai karantino sąlygos švelnėja, visuomenė ima ruoštis naujam egzaminui - grįžimui į darbą. Tačiau ar įmanoma atkartoti scenarijų, kurį turėjome lig šiol ir į darbus sugrįžti taip, kaip dauguma juos paliko kovo 13-ąją?

Susiklosčiusi padėtis mums, šiuolaikiniams europiečiams, atrodo kritinė, mes nesame pratę prie kitokios kasdienybės. Atvirkščiai, visose gyvenimo srityse įgalinome pagrindines žmogaus laisves ir privilegijas veikti mūsų labui. Įpratome garsiai deklaruoti savo vertybes, savo teises, savo norus. Ne tik namie, bet ir darbe esame laisvi rinktis. Tiksliau buvome pratę, nes pastarąjį mėnesį mūsų realybė pasikeitė. Dabar savo vertybinius pasirinkimus ir laisves galime praktikuoti tarp keturių sienų su savimi arba nesibaigiančių darbinių susitikimų įvairiose internetinėse platformose metu. Toks esminis pokytis sukrėtė daugelį mūsų. Tenka pripažinti, jog pandemija pakeitė ir darbuotojus, ir darbdavius.

Ir kol dabar nekantriai laukiame grįžimo neva į įprastas vėžes, kiekvieno iš mūsų galvose sukasi tas pats klausimas: kaip viskas bus? Kokie prioritetai bus svarbūs mūsų darbuotojams? Ir kokioms rizikoms ruoštis mums, darbdaviams? Štai keletas prognozių, kurias išskirčiau labai netolimai ateičiai.

Tai vienas svarbiausių dalykų, kuris pastaruoju metu daro įtaką žmonėms. Jau daugiau kaip mėnesį stebime žiniasklaidoje pasirodančias žinias apie pandemiją. Baimę kelia ne tik sirgusiųjų, sergančiųjų ir, deja, mirusiųjų statistika - ne ką mažiau išgąstį įtakoja ir nerimas, ar paskui bus saugu? Ar mūsų darbas nepatenka į geografiškai rizikingą zoną, ar mūsų sektorius turi daug sąlyčio su žmonėmis, ar mes bendraujame su rizikos grupėje esančiais nariais? 

Išgąstis dėl savo ir artimųjų sveikatos, viruso padarinių ekonomikai, baimė dėl darbo vietos - tai nuolatinis stresas, su kuriuo susiduriame jau dabar. Pasak profesoriaus Eriko Gordono, nagrinėjusio grįžimo į darbą klausimą JAV, šis procesas neabejotinai įvyks bangomis - neabejojama, kad darbuotojų sumišimą lydės darbdavių neviltis ir dilema, ar verta tenkinti vartotojų poreikį. Tad aišku viena, baimė po karantino niekur nedings - tam būtina pasiruošti jau dabar.

Pasikeitęs požiūris į darbą 

Nepaisant sunkumų pradžioje, karantinui įsisiūbavus, nuotolinis darbas pasirodė esąs įveikiamas iššūkis - tai savo paslaugomis įrodė daugybės profesijų atstovai, nuo medikų iki kunigų. Vis dėlto, kai kurie suprato, kad savo darbą myli, kiti gi, atvirkščiai, - kad ten grįžti nebenori. Yra ir trečioji grupė, kuri viliasi, kad darbo vietoje jiems bus sukurtos kitokios - saugesnės bei lankstesnės - darbo sąlygos. 

Pavyzdžiui, kad nuo šiol grafikas bus laisvesnis, užduotys atliekamos pasirinktinai, nori iš namų, nori - iš ofiso, o jei jau esi jame, nuo šiol viskas tik per saugų atstumą. Sena realybė jiems nebeegzistuoja - darbuotojai laukia pokyčių, nes ir patys yra pasikeitę. 

Ne veltui, komunikacijoje pastaruoju metu įsivyrauja terminas „naujoji realybė" (angl. new normal), teigiantis, jog tai, kas buvo ankščiau, nuo šiol nebegalioja.

Tiek daug vidinių ir išorinių pokyčių per trumpą laiką natūraliai verčia mus galvoti apie ateities perspektyvas. Ekspertai įspėja, kad po karantino išbandymo mūsų šalyje žemos kvalifikacijos rutininius darbus atliekančių darbuotojų įmonėms reikės vis mažiau, o žmogiškąjį kontaktą keis technologiniai sprendimai, kurie šiuo laiku išgyvena tikrą renesansą. 

Be to, spėliojama, kurios profesijos apskritai bus reikalingos, o kurios - liks už borto. Akivaizdu, kad šis laikas atneš ryškių permainų darbo rinkoje - jas darbdaviai turi ne tik priimti patys, bet ir tinkamai iškomunikuoti savo darbuotojams.

Jei dar praėjusiais metais apklausų Lietuvoje duomenys skelbė, jog darbuotojai kur kas dažniau nei ankščiau priima sprendimą išeiti į kitą darbovietę bei svarstė galimybę tai padaryti greitai, tai šis laikotarpis suteikė progos pergalvoti savo vertybes. Neaiškumas dėl ekonominės situacijos skatina išlikimo instinktus ir natūraliai verčia mus laikytis tų, kurie mumis rūpinasi. Darbo vietas išlaikę darbuotojai bus dėkingi už darbdavio pastangas, tačiau tokioje situacijoje ne ką mažiaus svarbus yra ir darbdavio atsakas.

Įsivertinus visus šiuos pokyčius, svarbu užduoti savalaikį klausimą: kas jums - mūsų darbuotojams - dabar yra svarbu? Atsakymai gali būti labai netikėti. Juk mes vis dar nesuprantame, kokį emocinį poveikį ši pandemija turėjo mūsų darbuotojams, tačiau jei nepaklausime, veikiausiai, niekada ir nesužinosime.