Skaitmeninis karantinas
Kęstutis Šiaulytis
Virusas COVID-19, 2020-ųjų pradžioje bemaž visus planetos gyventojus perkėlė į virtualias skaitmeninės komunikacijos erdves. Materialiajame pasaulyje liko tik tie žinduoliai, kurie niekada nesimokė matematikos. Visi kiti užsidarėme, susiglaudėme namuose prie mobiliųjų ar stacionarių prietaisų, kurių pagalba palaikome ryšį su darbdaviais, mokomės, dieną naktį skaitmeniniame medijų kosmose gaudome naujausias žinias, lyg vorai kopinėjame, lyg muselės blaškomės socialiniuose tinkluose. Gražiai spindintys ekranai pateikia lyg ir atpažįstamus vaizdus, garsus, bet kompiuterijos specialistai teigia, jog tai - iliuzija. Visi transliatoriai eteryje skleidžia tik skaitmenis, kurie pasiekę imtuvus pavirsta spalvingais reginiais. Bet tai, greitai pasikeis - kai būsime aukštesniame išsivystymo lygyje, mieliau ekranuose stebėsime ne kokius peizažus, o vienetukų -nuliukų mozaikas. Jau dabar - kiek puikių emocijų mums suteikia skaičiukai banko sąskaitoje ar prekių kainoraščiuose! Būsimi karantinai padės mums greičiau pasiekti aukštesnes evoliucijos pakopas!
Malonu, kad Lietuvos žiniasklaida sėkmingai įsilieja į pandemijos įvykių, išreikštų skaičiais, populiarinimą. Kas valandą sužinome kiek žmonių įvairiose šalyse pandemijoje dalyvauja tiesiogiai: suserga, pasveiksta, miršta. Neminimi, o gal nutylimi, mažiau įspūdingi skaičiai - kiek per metus šios planetos gyventojų persikelia į amžinybės dausas. Bet tai, gal tik koks vienas procentas nuo visų septinių-aštuonių milijardų. Mūsų šalies politikai, nors tarp jų nedaug aritmetikos mėgėjų, mielai dalyvauja skaitmeninėse ekranizacijose, gerai jaučiasi reitingų lentelėse. Politologai irgi priversti pagerinti savo nuovoką, naujais, negirdėtais tarptautiniais žodžiais bei formulėmis apkaišo savo rašinius (opusus). Tiek televizija, tiek kompiuterija, visa ką mums pateikia gražiai įpakuotus margos, linksmos, gundančios reklamos pataluose. Tiesa, TV programų kūrėjai dar turėtų tobulėti, ekranai dabar platūs, šalia filmo ar naujienų kadrų, juose, tuo pačiu metu būtų galima rodyti ir keletą reklaminių klipų, logotipų, kaip tą daro internetiniai leidiniai. Esame imlūs - susigaudysime.
Karantino metu palikti jaukų skaitmeninį namų židinį nėra jokio reikalo. Mūsų mityba rūpinasi tiekėjai (ateityje jie bus robotizuoti), sodininkyste smagu užsiimti balkonuose, terasose, o atostogų malonumus galima pajausti kasdien keičiant nedideles interjero detales: pvz. miegamajame nesunku sukurti pliažo atmosferą, o valgomajame - organizuoti viešbučio kavinukės kvapus. Oro uosto nuotaikas gaudykite išsinešę krėslą į daugiabučio namo laiptinę.
Aš, kai mane nenumaldomai traukia pasižmonėti - lyg moliuskas užsisklendžiu kaukėje ir šliaužiu iki artimiausios maisto reikmenų parduotuvės. Jos prieigose atsistoju toli nutįsusioje distancinėje eilėje, o kad nepabostų laukimas, išmaniajame skaitau Kazio Binkio poeziją:
"Žinote ką, ponas daktare?
Užrašykite man šiandien oro.
Tik skanaus kad ir gryno.
Toksai apetitas, - kad, rodos, sugerčia pusę pušyno."
Kol perskaičiau pranašišką Binkio rinkinį "Šimtas pavasarių", palengva priartėjau prie maistprekybos taško portalo. Tuoj už stiklinių durų, šalia krepšelių bokšto, vežimaičių aptvaro, kabo nemokamos vienkartinės pirštinės, galima pauostyti dezinfekcinio skysčio. Visko imsiu po du, tad pasirenku talpesnę priemonę. Be to, vežimaičiu patogu užsiblokuoti nuo landžių pirkėjų, nesugebančių laikytis premjero nurodyto atstumo. Klaidžiodamas tarp pakuočių piramidžių pastebėjau, jog mintys galvoje sukasi, rikiuojasi futuristine darna:
"- Ei, sūri,
Kamambere,
marš į kašę,
lydekaite, tu šalnaite,
pasispausk!
Dar priguls čia
sviesto masė,
šviežios bulvės ir dešrelių dauguma!"
Pasidalinsiu savo eilėmis skaitmeninėje veidaknygėje...
Komentarai (2)