2022 m. gruodžio 10 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Gediminas Griškevičius: sveikatintis eikim anksti: kol miega paniką sėjančios Kelio dulkės

2018-08-27
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

 

Gediminas Griškevičius,

Palanga

 

Pastarąjį pusmetį man labai daug padeda Palangos asmens sveikatos priežiūros centro, kuriam vadovauja Jūratė Mikutienė, kolektyvas. Čia visiems durys greit neužsivers. Sąžiningoji medicina Palangoje - tikrai dar ne pamotė.

Dar 1991 metais, redaguojant „Palangos" savaitraštį, plačiai viešinome naujosios Palangos miesto ligoninės statybos darbus buvusių sklandytuvų ir mažų kariškų lėktuviukų „Kilimo-nusileidimo lauko" teritorijoje, nes iki tikro aerodromo tai vietai nebuvo skirta išaugti. Ekologiškų pušynų prieglobstyje Antano Gulbino, šaunaus inžinieriaus iš Ariogalos vadovaujamų patikimų Palangos statybininkų dėka čia sparnus - saulėtalangius korpusus išskleidė erdvi kurorto ligoninė, kurios reikalingumu ir buvimu šioje vietoje palangiškiai dar niekad nesuabejojo, va, tik finansiškai apdairūs kai kurie sveikatos reformų organizatoriai, ministrais būti įsigeidę ... statybininkai, teisininkai, kitokių profesijų atstovai, nelokacinių griovių tvarkytojai, linkę „minimalizuoti" mažamiesčių gydymo įstaigas. Lietuvoje daug kas, kaip žemaičiai nemeluoja, „ontrep". Klastingos apgaulės Lietuvoje po 1990-ųjų vardan „Ego-Pinigų" suvešėjo stipriau už prostatos vėžį.

Tačiau aš gyvenime kartojau, kartoju ir kartosiu: „Gerbkime galutinį rezultatą" (džiaukimės savo Palangos pažanga).

Ne be prityrusio ūkinio vadovo, dabartinio mero pavaduotojo Rimanto Mikalkėno bemiegių naktų, ne be jo paraginimų miesto tarybos nariai dar 1992 m. balsavo už papildomų investicijų skyrimą miesto ligoninės statybų užbaigimui.

„Mažiau politikuokime, žiūrėkim konkretumo, kitaip - kažkokia „samatocha". Plepalai užsimiršta, o užbaigtas, reikalingas Palangai objektas visada išliks", - menu šio pavydėtinai taktiško, geranoriško inžinieriaus, Kauno politechnikos instituto auklėtinio, nuo 1973 metų atsakingas pareigas užimančio profesionalo R. Mikalkėno žodžius. Jis - visada už kokybiškas naujoves, šio žmogaus autoritetu dar niekas nesuabejojome, per 33 gyvenimo Palangoje metus aš neišgirdau užgaulesnių gaidų.

Iškilo šauni Palangos miesto ligoninė. Klebonija iš naujo sulaukė atšventinimų, laikas baigia sudėlioti ir Palangoje visus taškus ant „i", arba, kaip dar 2000 metų rugpjūtį man sakė tituluočiausias 101 metų Palangos balandžių veisėjas, šičia pagarbą darbais pelnęs Jurgis Kuzmickas: „Gerai, gerai visos tos santvarkų permainos Lietuvai. Jos - kaip egzaminai, parodo, kas yra kas, o kas yra niekas - šitai ir pats veržlus gyvenimas kaip dulkes nupūs ir nedorėlius, nesąžininguosius - užkas. Laimės protas, logika, etika, pasaulio tautos mumis patikės, čia noriai investuos savo milijonus ir vokiečiai, ir amerikonai". Taip kalbėjo savo rankomis suręstame namelyje mūsų pirmajame susitikime-interviu Žemaitės gatvėje narsus Birželio sukilimo dalyvis J. Kuzmickas. Ir čia net Mikalda neturėtų ko pridurti, - viskas pildosi, nes charakterių tikrumas atsiskleidžia, falšyvos kaukės pametamos ne per vienus metus.

Jau buvom prisiveisę pernelyg daug vien tik „sotaus lovio patriotų".

Vertėtų dažniau dirbti ir kurti tai, ko nepalaidos, kad kaimyną, draugą, brolį susitikus ir po ilgo nesimatymo galėtum pasakyti: „O kiek daug įdomaus ir visiems vertingo yra mūsų jau Būtame laike..."

Yra „karštos dienos nokdaunas", yra „tango žingsnių pamokos", darbai - tarsi įvairiaspalviai paveikslai, kuriuos nužvelgus, širdį apvaldo džiaugsmelis, net šaltą, greit tamsėjantį sausio vakarą. Yra momentas, kai dangiškai pabrangsta kiekvienos dienos asmeninis Saulės takas ir maža draugutė Mirta.

Sąžiningų žmonių dėka Palanga atrasta, pelkėti krūmai virsta rūmais, sąžiningų medikų dėka mes sustiprėjam ir ramiai toliau įveikinėjam jūrinius šiaurės vėjus, ir optimistiškai sveriam net savas bėdas: „Vėžių gatvėj du vėžiai ėjo tyliai ir gražiai, ir išgėrus Saulės vyno, dar į parką eit vadino..."

Prieš metus - 2017-ųjų liepos 16-ąją, aš išgyvenau beveik 90 proc. mirtiną situaciją. Kai Palangoj erdvių tylą per sankryžas suplėšo „reaktyvinių" greitosios medicinos pagalbos automobiliukų sirenų garsai, aš neišsigąstu, o prisiminęs skubiai vežamą save, pagalvoju: „Matai, kai viskas būna netikėtai - ir „ be persėdimo į dangų" gali pakliūti, į „amžinąją poilsinę"... Nuo to niekas nepabėgsim, o štai niekas netrukdo protingumu ir atsargumu atitolint Atsisveikinimo žvakę.

Viskas čia - labai rimtai, tik nereik bendraut piktai. Pagarbiau ir dažniau prisiminkime medikus, kurie suteikia mums galimybę eiti, stebėti, jausti šį vienintelį, visaip spalvingą gyvenimą, kurie viską daro, kad ligoniui neskaudėtų. Būkim atviri: kai kūną skauda, ir siela rauda, tuomet nežavi net Vasara.

Žinoma, kol sveiki esame, visi teisingus patarimus duodame ligoniams. O tų patarėjų visuose kampuose visomis temomis visais laikais visur - Vilniuje, Kelmėje, Palangoje, Jono Meko Niujorke ir O. Vysockio Maskvoje - kaip olimpinėse žaidynėse. Menas - ištylėti.

O šventųjų žemėje žmonių - „Nulis sveikų". Šventas tik Nepažįstamasis, kuriuo dažnusyk kvailai patiki iš pirmo susimatymo.

Puikų jaunų metų bendrų studijų Vilniuje, Medicinos fakultete, 1963 m. gruodžio 29-ąją paliko įrašą žodyno priešlapyje mano žmonai Vladelei Liucija: „Laimingi yra nemokšos, nes jie tiki, kad žino viską..." Visi Saliamonai yra savo mamyčių gimdytieji - tik nedaryk žalų! Tačiau viskas - arba-arba: šiame gyvųjų chore nesuprasi, kas ko nori.

Kol mano Ilgesio kojos prie Baltijos jūros „Rage - įlankoje" pasimatys, Karalienė „Paskutinė Vakarienė", sugrįžkime į populiariausią nuo seno Palangos centre esančią ir gerbtiną miesto polikliniką. Čia buvoju jau nuo 1985 metų spalio. „Ar žinot, Griškevičiau, kad toje mūsų darbo vietoje anksčiau buvo ... mokyklos stadionas?" - mano egzistencinę procedūrą atlikdama klausiamai žiūri gal didžiausią (40 metų) stažą gydomojo darbo, tad ir profesionalumo turinti slaugytoja, dar viena iš mūsų Šventosios dukterų - slaugytoja Irena Teresė Sakalauskaitė, o moterystėje - Gintautienė, vis paklausdama: „Ar jums neskauda?"

Ši šventojiškė-palangiškė optimizmu kaskart užkrečia ir šių eilučių autorių, ir to kartais neatsargaus „anekdotizmo" būna lyg ir per daug, tačiau „pasaulis išliko, kad nepamiršo juoktis".

Redakcijų žmonės ir Lietuvoje visada gelbėjomės juokaudami, žinoma, anekdotai būdavo „dvigaliai" - apie valdžią ir „bežvalgybiniai", jokiai valdžiai nepavaldūs - apie seksą.

Jau ir anūkė, aštuonmetė Beatričė, kartais giliamintiškai „vožteli": „Senelis apie mirtį galvoja, daug ir dažnai, bet tik ne apie savo!!!"

Chirurginio skyriaus veteranė Irena Teresė Gintautienė yra sukaupusi gausybę gyvenimiškų Palangos gyvenimo miniatiūrų, ji yra labai apsišvietusi, praktiška, gera linkinti, o jei imtų rašyti ... tris romanus per metus, būtų smagu, tarsi skaitant Aleksandros Šilgalytės atsiminimus apie Palangą. Tikrumo be falšo lietuvių autorių kūryboje išsiilgusi intelektuali Palangos miesto savivaldybės administracijos bibliotekos kraštotyros skyriaus darbuotoja Dainora Lubytė-Kaniavienė iš džiaugsmo rankomis suplotų: „Tai bent!" Palangiškiai visais laikais nenusimena, yra įdomūs pasakoriai.

Ligonių ir gyventojų labai vertinama gerbiama I. Gintautienė, lankiusi šalia dabartinių Sveikatos namų buvusią Palangos progimnaziją, šioje vietoje buvusiame stadione sportavusi, dabar, padedant sumaniam chirurgui A. Bereniui, palengvinanti ligonių kančias, kantriai, įsimenančiai kurstanti Namų židinio ugnelę, liudija dieviškosios meilės tvarumą ir magišką gajumą. Šios moters biografiją įprasmintų, manau, ir šios Nacionalinio Indijos judėjimo, siekiant nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos, vadovo, iškiliojo žmonijos mąstytojo M. K. Gandžio mintys: „Gyvenimas nėra proga džiaugtis, o mirtis nėra proga sielvartauti. Bet vieno dalyko reikia. Turime atpažinti savo pareigas gyvenime ir vykdyti jas iki mirties. Meilės dėsnis, kurį galime vadinti potraukiu, artimumu, ryšiu, valdo pasaulį. Visata tebeegzistuoja, nepaisant nepaliaujamo naikinimo. Tiesa švenčia pergalę prieš melą. Meilė nugali neapykantą. Amžinasis Dievas nugali šėtoną. Turėsime pakankamai pagrindo pasveikinti patys save, jei išmoksime visuomenėje džiunglių įstatymą pakeisti meilės įstatymu ir širdyje nekaupsime priešiškumo bei piktumo tiems, kuriuos laikome savo priešais, o mokysimės juos mylėti ir priimti kaip draugus ar bent galinčius jais tapti. Esu tvirtai įsitikinęs, kad būtent meilė palaiko Žemę. Gyvenimas yra tik ten, kur yra meilė. Gyvenimas be meilės yra mirtis. Meilė yra kita pusė tos monetos, kurios vienoje pusėje yra tiesa. Neapykanta visuomet žudo; meilė niekuomet nemiršta. Tai yra didžiausias jų skirtumas. Kas įgyjama mylint, lieka visiems laikams. Tai, kas įgyjama nekenčiant, gyvenime tampa našta, nes padaugina neapykantą. Žmogaus pareiga - mažinti neapykantą ir skleisti meilę".

Rugpjūčio 3-ąją prie tvarkingai statomo, visų labai laukiamo Palangos baseino savo nenuilstantį žirgą - dviratį sustabdė sportiškasis visiems savas „Kastis" - Antanas Kastytis Pesys. Daug metų vadovavęs Šventosios gelbėjimo stočiai. Kokių tik švenčių ten nėra buvę - net „EksSSR" lakūnų-kosmonautų iš Maskvos ir Baikonūro kosmodromo. Kam nepatinka „Mažoji Amerika - Lietuva", kur fantastiškos merginos, švelnus lyg pūkinė pagalvė smėlis ir kokybiškos vaišės? Kam tada nepatiko malonumai be nemalonumų už minimalią kainą? Benzino ir alaus galėjai balose pasisemti.

Sužinojęs, kad lankiausi Palangos poliklinikoje ir man labai padeda ponia Irena, Kastytis irgi apie ją ištarė daug gerų širdies žodžių: „Visokių „baisbobių" darbe mačiau, bet Irena yra darbšti, patikima kaip reta. Ji vasaromis vadovavo mūsų Gelbėjimo stoties medicininei tarnybai. Panašiai visus aukščiausius „Rimtumo balus" gyvenimo vyrų akyse buvo susirinkęs ir jos gyvenimo bendrakeleivis, šviesiai prisimenamas jos vyras Povilas Gintautas. Darni pora".

Slaugytoja I. Gintautienė - gyva Palangos asmens sveikatos priežiūros centro veiklos liudytoja ir metraštininkė.

Mudu ne kartą su ja šviesiai prisiminėme čia gydytojavusius Viktorą Šarakauską, Genovaitę Tranauskienę, Oną Tranizienę, Joną Šipalį, Vytautą Bliuvą, - labai, labai daug asmenybių telpa „sąžiningųjų Palangos medikų kataloge".

Susišildom vienas kitu, „apsigydom" ir vėl „varom" į priekį. Paskutiniuosius dešimt mėnesių mano „Amžiaus gumą" į priekį sėkmingai sykiu „tempia" prityręs, geravardis, atidus Klaipėdos miesto universitetinės ligoninės gydytojas urologas, darbinę biografiją nuo 1994 metų pildantis Giedrius Jočys. Jis man skiria dozę. Padeda. Ačiū. Pasitikiu.

Beje, abu p. Giedriaus tėveliai, - Elytė ir Rimantas Jočiai - irgi gerai žinomi uostamiesčio medicinos tarnybų specialistai. Juos šauniai ir šviesiai prisimenu dar iš 1963-1971 metų artimai būto „Šaukėnų-Užvenčio ligoninių laikotarpio" Kelmės rajone.

O dabar atskleisiu miniatiūrinę detaliukę iš savo optimistinių „Sielošvitų seifuko". Dvasinę giedrą stabiliai išlaikyti man ir mudviem su žmona Vladislava Marija labai padeda žygiai Palangos pušynais, palei jūrą, ugnelė Naglio viršūnėje, saulės švitimo stebuklas. Stebi gamtybės duotybes ir šypsenos sugrįžta be jokių cheminių vaistų. Gamta skatina eiti. Mūs vasara tęsiasi.

Išlikime optimistais, nes ...

Auksas, auksas

Ir sidabras

Visi deimantai sykiu

Neatstoja

Mielo džiaugsmo,

Jei žmogaus

Širdim tikiu.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-08-27 13:09
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media