2024 m. lapkricio 22 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Prezidentinis Smetonų duetas: laikas istorinei tiesai

2019-09-06
 
Seimo narys Stasys Šedbaras, rašytoja Loreta Jastramskienė ir istorikė Ingrida Jakubavičienė apie A. Smetoną pasakoja Šakių viešojoje bibliotekoje. Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Seimo narys Stasys Šedbaras, rašytoja Loreta Jastramskienė ir istorikė Ingrida Jakubavičienė apie A. Smetoną pasakoja Šakių viešojoje bibliotekoje. Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

 

Nijolė Krasniauskienė 

Geriausias būdas pažeminti tautą - kirsti per jos simbolius, sukompromituoti iškiliausias istorines asmenybes, teigia atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas, buvęs Vidaus reikalų ministras, Seimo narys dr. Stasys Šedbaras. Vienas žymiausių šalies teisininkų, visuomenės veikėjas, savo asmeninį laiką skiriantis istorinio politinio konteksto ir žymiausių pastarojo 100-mečio politinių figūrų studijoms, apgailestauja, jog priešui neblogai sekasi. Lietuvos Tarybos, vėliau Lietuvos Valstybės Pirmininką, pirmąjį ir paskutinį tarpukario Nepriklausomos Lietuvos valstybės prezidentą, Nepriklausomybės akto signatarą, lietuvybės ir lietuvių kalbos puoselėtoją Antaną Smetoną dalis tautos iki šiol „tituluoja" bėgliu ir net išdaviku. Politikas ketverius metus važinėja po Lietuvą ir miestų, miestelių ir rajonų bibliotekose bei mokyklose, trečiojo amžiaus universitetuose  skaito paskaitas ir savo įžvalgomis stengiasi atkurti istorinį teisingumą.

Renginiuose „Lietuvos šimtmečio asmenybės: Antanas ir Sofija Smetonos" visada kartu ir istorikė, Antano ir Sofijos Smetonų veiklos ekspertė dr. Ingrida Jakubavičienė. Mokslininkės aštuonerių metų darbas Istorinėje Prezidentūroje Kaune vainikuotas trijų knygų leidyba: „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos", „Seserys Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė", „Prezidento sargyboje. Leitenanto Povilo Skardžiaus istorija". Paskaitose mokslininkė su klausytojais dalinasi savo studijų rezultatais, amžininkų prisiminimais, piešia dviejų stiprių asmenybių psichologinius portretus, sudaro galimybę įsijausti į asmenines ir šeimynines Smetonų poros pasirinkimo dramas bei geriau suprasti ne tik oficialiosios, bet ir užkulisinės diplomatijos subtilybes.  

Šis pokalbis - mūsų dovana Lietuvai, pernai paminėjusiai Valstybės atkūrimo šimtmetį, o 2019-uosius paskelbusiai A. Smetonos metais (g. 1874 m. rugpjūčio 10 d.), dažniausiai tokiais ar panašiais žodžiais šiųmečius susitikimus pradeda trio komandos narė, rašytoja, žurnalistė, Seimo nario S. Šedbaro padėjėja, Juozo Tumo- Vaižganto premijos laureatė Loreta Jastramskienė, šių paskaitų moderatorė. Ji paprastai ir kreipia pokalbio giją per XX amžiaus pirmosios pusės dešimtmečių kolizijas.

Nusikelkime į 1904 m. rugpjūčio 14 d., į Vilnių, Šv. Rapolo bažnyčią. Du žmonės - Antanas ir Sofija prisiekia vienas kitą mylėti, saugoti ir gerbti, kol mirtis išskirs. O kas buvo iki tol ir iš kur šios asmenybės atėjo, kaip susitiko?

„Šiemet balandžio 4-ąją minėjome 100-metį, kai A. Smetona buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Mūsų valstybė tapo šios institucijos pradininke Skandinavijos ir Baltijos šalių regione. Tik po kelerių metų įkandin mūsų pasekė kitos Baltijos sesės, Lenkija", - priminė S. Šedbaras. Lektorius teigė, kad jo tėvai - smetoninė karta ir, augdamas šešių vaikų šeimoje, jis nuolat girdėjo, jog A. Smetonos valdymo metai jiems tolygu kokybės ženklui. Šiandien politikas, jau brandžiu savarankišku žvilgsniu žvelgdamas į aptariamą istorinį laikotarpį, teigia galįs patvirtinti tą patį. Keistai jam atrodo, kai pusiau istorikas, pusiau žurnalistas interneto portale „Delfi" samprotauja, jog buvo toks politinis veikėjas, apie kurį prisiminimas liko tik ant lietuviško sviesto pakelio. Kalbėtojas svarstė, kad atminties įamžinimas tokiu būdu anaiptol nėra nei niveliuojantis, nei nepagarbus. Anot jo, vargu ar kam iš mūsų pavyks bent priartėti prie tokio įvertinimo.

Antanėlis buvo šeštas vaikas iš septynių, gimęs Užulėnio k. (dabar Ukmergės r.) Aukštaitijoje, mažažemio valstiečio šeimoje. Gimė praėjus 11 metų po 1863 metų sukilimo, kaip sakyta, užspaustoje ir nualintoje valstybėje, kurioje gimtoji kalba buvo uždrausta. Būdamas 11 metų neteko tėvo. Mirdamas maitintojas pasikvietė šeimą ir pasakė: leiskit Antaną į mokslus. Kaip spėja lektorius, tėvas matė, kad iš vaikio ūkininko nebus, bet mokslams yra gabus. Ir sekėsi jų siekti per vargus: vienu metu Antanėlis į mokyklą ėjo tik kas antrą dieną, nes su broliu dalinosi viena pora batų.

Kalbi lietuviškai? Vadinasi, esi iš kaimo ir greičiausiai iš neturtingos ūkininkų šeimos. Taip S. Šedbaras apibūdino būsimųjų lietuvybės puoselėtojų kilmę. Išties, tuometėje Lietuvoje lietuvišką šnektą tegalėjai girdėti kaime. Miestuose ir miesteliuose buvo kalbama vokiškai, rusiškai, lenkiškai, žydiškai, bet tik nelietuviškai. Lietuvių kalba buvo tapusi prasčiokų ir tamsuolių atitikmeniu. Lietuva, kaip valstybė, teigė pranešėjas, faktiškai jau neegzistavo.

Į Liepojos gimnaziją Antanėlio nepriėmė. Provokiškos mokyklos direktorius Volgemut bambėjo: atvažiavo nuskuręs ruselis ir toliau rusins gimnaziją. Tuomet A. Smetona įstojo į Palangos progimnaziją ir baigė ją kaip pirmas mokinys. Iš ten - į Mintaujos gimnaziją, prieš tai kiek padvejojęs dėl kunigo pašaukimo. Ir ten rado, ko ilgėjosi. Čia prasidės visą gyvenimą trukusi draugystė su žemesnės klasės mokiniu Juozu Tūbeliu, būsimu bendražygiu, Lietuvos ministru pirmininku; čia ras vikarą Juozą Tumą-Vaižgantą, dvejus metus besidarbuojantį senųjų kalbų mokytoją Joną Jablonskį. Lietuvių kalbininko namai taps lietuvybės židiniu, čia bus renkamasi švęsti Kūčių ir Velykų, pirmąkart dienos šviesą išvys A. Kriščiukaičio-Aišbės (būsimasis Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, pirmasis ir ilgametis Teisininkų draugijos pirmininkas) režisuota A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje". 

Vienądien gimnazijos vadovybė paskelbs, kad nuo šiol mokykloje bus meldžiamasi rusiškai, išskirs lemtingą A. Smetonos ateičiai momentą parlamentaras. To patriotiškai nusiteikusiems gimnazistams esą jau buvo per daug. 50 jaunikaičių pakėlė maištą ir iš gimnazijos buvo pašalinta. Tačiau dauguma su padėtimi nesitaikstė, nukeliavo į Petrapilį (dabar - Sankt Peterburgas) ir ten nukaršusio švietimo ministro buvo į mokslus atstatyta. A. Smetona buvo tarp tų, kurie pabijojo keršto, todėl apsisprendė pasilikti Petrapilyje, ten baigė gimnaziją, vėliau ir studijas Petrapilio universiteto Teisės fakultete.

Į Vilnių grįžo 1902 metais jau apsisprendęs, susipratęs lietuvis su teisininko diplomu. Teko atsiraitoti rankoves ir su saujele bendraminčių atkurti valstybę, kitaip tariant, sukurti ją iš naujo. Tad tik kur koks proveržis  - sąjunga, draugija (pavyzdžiui, Lietuvos mokslo draugija, Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti - N. K.)  ar koks periodinis spaudos leidinys - visur ir jis: iniciatorius, steigėjas, redaktorius. Pasak lektoriaus, teisininku jį turėtume vadinti su tam tikromis išlygomis. Tiesiog pasirinko vieną specialybę iš trijų, kurios diplomas suteikė galimybę grįžti į Lietuvą. Jis greičiau - rašytojas, filosofas, dėstytojas, Platono veikalų vertėjas.

„Unikalus Smetonų duetas, pagal jį valstybės istorijos naratyvą galime rašyti", - neslėpė žavėjimosi pirmąja pora istorikė I. Jakubavičienė ir prisiminė, kad visai kitokiomis nuostatomis vadovavosi pradėjusi darbą istorinėje Prezidentūroje Kaune. „Sovietinio mąstymo likučiai buvo gajūs ir manyje", - prisipažino kalbėtoja. Pranešėja dar kartą nukėlė klausytojus į Mintaujos gimnaziją, kurioje besimokydamas A. Smetona kelias vasaras dirbo  namų mokytoju Antano ir Marijos Joanos Chodakauskų dvare Gavenonyse. Ne tik ruošė vyriausiąjį sūnų Romaną stojamiesiems egzaminams į gimnaziją, bet ir mokė poros vaikus lietuvių kalbos. J. Jablonskį istorikė pavadino netiesioginiu jaunųjų Smetonų piršliu, nes dvarui Antaną, kaip perspektyvų savo mokinį, rekomendavo būtent lietuvių kalbininkas.

Kai jaunuoliai Antanas ir Sofija susitiko, jam buvo 21-eri, jai - 11 metų. Jau tuomet korepetitorius atkreipė dėmesį į protingą, smalsią ir imlią mergaitę. Paskutinės mokytojavimo vasaros pabaigoje, prieš išvykdamas mokytis į Peterburgą, Antanas pažadėjo: baigsiu universitetą, Sofija - gimnaziją ir tada atvažiuosiu pirštis. Teiginio šeima esą nepriėmė rimtai, greičiau palaikė mandagaus atsisveikinimo ženklu, bet ir neįsižeidė. Laikas parodys, kad tai buvo ne tušti žodžiai. A. Smetonai tautinė savimonė visada asocijavosi ne tik su lietuvių kalba, būtinybe grįžti į Lietuvą, bet ir lietuviškos šeimos kūrimu.

Pasak istorikės, prieš 10 metų tėvų sutikimas bajorų dukrą išleisti už neturtingo valstiečio sūnaus būtų mergaitės giminės visiškai nesuprastas. Tačiau aptariamuoju metu visuomenė tapo modernesnė. Imta manyti, kad ūkininkų sūnūs, baigę mokslus, nė kiek neprastesni už bajorų vaikus, turinčius daug žemės. Chodakauskai buvo tarp pažangiųjų, vieni iš nedaugelio, kurie apsisprendė laikyti save lietuviais, mokytis lietuvių kalbos, tad santuokai neprieštaravo. 

I. Jakubavičienės knygoje „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos" minimi faktai liudija, kad prezidentinės poros gyvenimo pradžia nebuvo vien džiaugsmingų įvykių virtinė. 1909 metais, nesulaukusi nė trejų, nuo ūmaus smegenų uždegimo mirė dukra Birutė, tais pat metais Amžinybėn iškeliavo Sofijos motina. Kas šią porą stiprino ir laikė kartu?

Tikėtina, ne Chodakauskų turtai, kurie, pasirodo, nebuvo jau ir tokie dideli, teigė S. Šedbaras. A. Smetonos kapitalas - intelektas ir diplomas, o štai juriskonsulto algelė Vilniaus žemės banke, kuriame 1903 metais įsidarbino, tikrai nebuvo per didžiausia, o gausi visuomeninė veikla - esą dažnai arba neatlygintina, arba kaip tik reikalaujanti dar ir materialiai prisidėti. Jei Sofijai būtų rūpėję pinigai, būtų vyrą išvariusi į advokatūrą, neabejojo S. Šedbaras. Jam pagal užmojus reikėjo ne ūkininkų luomo moters. Todėl pranešėjas darė išvadą, kad juos jungė etinės ir tautinės vertybės.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Antanui visuomeninėje veikloje aktyviai kompaniją palaikė ir Sofija: jie kartu dalyvavo draugijose, rateliuose, vaidinimuose. Be abejo, gimus dukroms, sūnui Juliukui, išgyventi iš Antano pajamų tapo sunku. Nemenkų lėšų reikalavo ir jų visuomeninės ambicijos - Smetonų namai tapo lietuvių inteligentijos susibūrimų vieta. Dažnai čia lankėsi dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, dailininkas, visuomenininkas Antanas Žmuidzinavičius, dainininkai Mikas ir Kipras Petrauskai, skulptorius Petras Rimša. Tad tenka pripažinti, kad Sofijai tekusi pajamų dalis iš Chodakauskų dvaro buvo rimta paspirtis jaunai šeimai, be kurios nežinia kaip ji būtų vertusis, svarstė S. Šedbaras. 

Jiems padėjo išlikti kartu esą ir tai, kad buvo dvi priešingos magneto puselės. Sofija - aktyvi, ūmi, išsilavinusi ir kaip ugnis visą gyvenimą, Antanas - valstiečio vaikas, ramus, lėtas, sprendimus gerai pasveriantis, diplomatas, pagal galimybes prisitaikantis. Jei būtų buvę kaip dvi kibirkštys, vis tiek kada nors ugnis būtų plykstelėjusi, reziumavo lektorius.

Tačiau I. Jakubavičienė papasakojo, kad ir Smetonų šeimoje pasitaikė rimtų išbandymų. Kartą Sofija, susikrovusi lagaminus ir palikusi vaikus auklės globai, išdūmė į stotį. Pabėgimo planas buvo sumanytas su geriausiu šeimos draugu Povilu Gaidelioniu. Manoma, kad Antanas iš anksto buvo informuotas apie gresiantį suokalbį, todėl paprašė draugų, kad, kai Povilas artės prie stoties, prikalbintų jį į artimiausią aludę ir užlaikytų. Taip ir buvo. Kai visi traukiniai išvyko, o būsimas sugyventinis taip ir nepasirodė, Sofija pasisamdė vežiką ir patraukė namo. Nesunku esą atspėti, kad tuomet pirmoji ponia visam laikui apsisprendė: daugiau jokiomis aplinkybėmis ir niekada niekada... Kitą dieną pretendentas į ranką ir širdį ant kelių meldė atleidimo, Sofija, nors ir priėmė atsiprašymą, tačiau vyro daugiau niekada nepaliko.

Retas kuris sutuoktinis šiandien, svarstė istorikė, tokiomis aplinkybėmis konkurentui „nepasiūlytų" į nosį, o štai Antanas nudavė tarsi nieko nebuvę. P. Gaidelionis ir toliau jų namuose buvo dažnas svečias ir liko geras šeimos draugas.

„Smetonos ne tik sėkmingai plukdė savo santuokinį laivą per audras ir pagundas, juos siejo stiprūs bendri interesai", - pritarė savo kolegai ponia Ingrida. Sofija buvo aktyvesnė už savo vyrą. Ir visada svajojo būti politinio gyvenimo sūkuryje. Tačiau tuo metu politika nebuvo moterų veiklos sfera. Tad per Antaną sutuoktinė bent iš dalies galėjo save realizuoti. Neabejotinai S. Smetonienė šioje srityje buvo gabi. Jos nuomonė buvo vertinama, ji laikoma geriausiai informuota apie politinius įvykius moteris to meto Lietuvoje, teigė kalbėtoja ir darė išvadą: gyvendama šiandien, ji drąsiai pati galėtų pretenduoti į prezidentes.

Sofija garsėjo dideliu būriu gerbėjų ir savo arbatėlės popietėmis. Kol prezidentas iki išnaktų antrajame Prezidentūros aukšte triūsdavo darbo kabinete, pirmajame aukšte diplomatų ar intelektualų kompanija lošdavo kortomis, bendraudavo. Ingrida savo knygoje aprašo, kad kartą triukšmingam vakarėliui kaip reikiant įsisiūbavus A. Smetona, negalėdamas susikaupti, nusileido žemyn ir žvelgdamas per tirštą cigarų dūmų uždangą pasakė, jog vakaro dalyviai nelabai kokie bus rytoj profesoriai. Ką tokie susibūrimai reiškė? Ar, kaip sovietų propaganda teigė, buvo lengvabūdiško S. Smetonienės gyvenimo būdo atspindys, ar tie vakarėliai turėjo kokią paskirtį?

„Jei pasigilintume į to meto aplinką ir elito pramogas, suprastume, kad stalo žaidimai bajoraitei buvo natūralus gyvenimo būdo elementas", - teigė S. Šedbaras. Kita vertus, apribota savo statuso, aktyvios visuomeninės veiklos už Prezidentūros ribų stoką pirmoji ponia kompensavo būtent minėtomis popietėmis, apsupdama save intelektualais, visuomenės veikėjais, politikais.

Prezidentūra Vilniuje erdvi, aiškino S. Šedbaras, o Istorinė Kaune - visai kitokia. Prezidento darbo erdvė, priimamasis, apsauga, kanceliarijos darbuotojai, aptarnaujantis personalas ir šeimos su dviem vaikais namai tilpo viename nedideliame pastatėlyje. Kito būdo tuomet, kaip žinia, informacijai susirinkti nebuvo, tad prezidentas, mokėjęs septynias kalbas, po darbo dienos sėdėdavo apsikrovęs laikraščiais ir gilinosi į peripetijas. Natūralu, jei A. Smetonai dėl triukšmo apačioje ir nesant galimybės nuo garsų atsiriboti kartais išsekdavo kantrybė.

Kitaip veiksmas rutuliodavosi pirmajame aukšte. In vino veritas, arba vyne teisybė, - priminė garsų lotynišką posakį S. Šedbaras. Konjako su reikiamais žmonėmis pagurkšnoji ir sužinai kartais daugiau nei oficialiais kanalais. Kitądien sutuoktinių informacija sugretinama ir galima susidaryti vaizdą, imtis sprendimų. Tad vakarėliai - ir malonus laiko praleidimas, ir politinių, visuomeninių nuotaikų fiksavimo barometras, apibendrino politikas.

„Jei ne Sofija, A. Smetona nebūtų tapęs Prezidentu", - neabejoja I. Jakubavičienė. Jis buvo ypatinga asmenybė, tačiau politikoje neužtenka žinių ir intelekto, joje daug intrigų, peripetijų. „Sofija suprato, kaip žaidžiami didieji žaidimai, ir rūpinosi, ne tik kaip išlikti, būti pirmam, bet ir kaip suvaidinti pirmaeilį vaidmenį", - teigė istorikė. Ir pirmoji ponia neabejotinai pasiekė, kad jos arbatėlės didino vyro politinį kapitalą, davė dividendų ir jai. Jei esą ji pakvietė diplomatą ar profesorių, tai reiškė, kad jis pateko į tiesioginę prezidento aplinką.

Tiesa, lietuviai politikai viešai labai vengė prezidentienės temos. Niekas nenorėjo užsitraukti Antano pykčio. To meto Lietuvoje vyrui patekti po žmonos padu buvo didžiausias pažeminimas.

Kitaip tai vertino užsieniečiai. Iš diplomatų ataskaitų I. Jakubavičienė sudėliojo mozaiką: 10 puslapių teksto, trečdalis jame - prezidentienės pasisakymams įvertinti. Jei A. Smetona - kabinetinis prezidentas, S. Smetonienė buvo bendruomenės žmogus. Jos kalbų mokėjimas, gebėjimas elgtis atitinkamuose sluoksniuose vėliau emigracijos metais Smetonų šeimą gelbėjo pačiose kritiškiausiose situacijose.

Kaip tvirtino I. Jakubavičienė, 1941 metais nė vienas Europos politinis veikėjas į JAV nebuvo įsileistas. Išimtis - A. Smetona. Jiems į pagalbą atėjo visi kada nors Lietuvoje rezidavę JAV diplomatai ir vartai į Ameriką atsivėrė. Sofijos gebėjimas sėkmingai žaisti preferansą ir diplomatinį pokerį su kaupu atsipirko.

2019 m. birželio 15 d. sukako 79 metai, kai A. Smetona paliko Lietuvą. Ingrida savo knygoje mini, kad labiausiai Prezidentas bijojo tapti išdaviku, todėl pasirinko pasitraukimą. O lietuviams 50 metų ant galvos užsėdo sovietai, kurių valdymo pasekmes jaučiame iki šiol. Jie visus tuos metus sistemingai kalė, kad mūsų Prezidentas išdavikas, bėglys. Net kai kurie istorikai iki šiol A. Smetoną tokiu laiko. Tad vis dėlto jis yra išdavikas, aplinkybių auka ar vadovas, pasirinkęs vienintelį perspektyvų valstybės gelbėjimo planą?

„Jei vis dar negali susitaikyti su faktu, kad Algirdas stovėjo prie Maskvos vartų, ką darai? Trypi valstybės simbolius? Mindomas į purvus buvo ne tik A. Smetona. Prisiminkime, kas vyko su Ramanausku-Vanagu, - kalbėjo S. Šedbaras. - Per simbolius galima pažeminti tautą". Ir prieš pateikdamas savo vertinimą šiuo klausimu, S. Šedbaras siūlė apžvelgti to meto Europos ir Lietuvos politinę situaciją.

1940 metais, pasak pranešėjo, Europoje įsitvirtino du monstrai. Stalino gulagų idėjas Hitleris panaudojo Holokaustui. Naciai nukariavo Lenkiją, vėliau su savo pasenusia technika iki ten atsivilko ir sovietai, 1939 metais du bendrai šią šalį pasidalino, o paskui Breste surengė bendrą kariuomenių paradą. Tuomet ir nubrėžtos linijos, priminė S. Šedbaras. Štai suomiai, būdami kiek didesni ir dėl savo geografinės padėties bei klimato esantys geresnėje padėtyje, sugebėjo išsiveržti iš už apibrėžtų ribų. O Lietuva? Pasak istorijos tyrinėtojo, šį bei tą taip pat galėjo, bet sunku pasakyti, ar tai būtų pakeitę situaciją iš esmės.

„1938-ieji Lietuvoje. Kariuomenė gerai pasirengusi: apginkluota pačia moderniausia ginkluote ir jos biudžetas karo reikmėms ne 2 proc. buvo", - pastebėjo pranešėjas. Skirta tiek, kiek manyta esant reikalinga, gal net socialinių programų, žemės ūkio sąskaita. Su šauliais Lietuva buvo pajėgi surinkti 300 tūkst. karių gerai paruoštą ir apginkluotą armiją, vardijo S. Šedbaras. Rusai esą mūsų bijojo. Jie labai nustebo, kai Lietuva 1940 metais priėmė ultimatumą.

Tuo metu į Lietuvą pamažu jau grįžo demokratija, pradėjo veikti Seimas. Tiesa, 1939 metais Amžinybėn iškeliavo Juozas Tūbelis, su kuriuo A. Smetoną siejo ypatinga bendrystė.

Prezidentas bei ministras, 9 metus Ministrų kabineto pirmininkas vienas kitą palaikė ir dirbo išvien bei sukūrė į istoriją įėjusią Smetonos Lietuvos erą.  Juk iš to meto ir kilęs  posakis „svainių respublika" (A. Smetona ir J. Tūbelis buvo vedę seseris Sofiją ir Jadvygą Chodakauskaites - N. K.), beje, neigiamą reikšmę įgijęs daug vėliau. Kaip rašė prof. Algirdas Julius Greimas, šiam tandemui valdant, 11-14 metų, Lietuva padarė neįtikėtiną 100 metų šuolį. Protu nesuvokiama, kalbėdamas klausytojams pabrėš S. Šedbaras, bet taip buvo, ir pastebės: „Gal jau ir galėjo A. Smetona tuomet trauktis. Geriau po rusu, negu prie A. Smetonos, - tokia nuostata 1938-aisiais vyravo politinėje Lietuvos padangėje".

Ir štai 1940 m. birželio 15 d. ultimatumas. Ministras pirmininkas Antanas Merkys iš pradžių atsisako atvykti į Prezidentūrą, mat švenčia Antanines; šiaip ne taip įkalbamas. A. Smetona pas žmoną į Užugirio dvarą Antaninių švęsti jau nevažiuoja. Šaukia naktinį Vyriausybės posėdį. Tik keli ministrai palaiko Prezidento siekį priešintis ginklu. Visi kiti prieštarauja, kariuomenės vadas gen. Vincas Vitkauskas teigia: „Priešinsimės - bus daug aukų". Net buvęs kariuomenės vadas gen. Stasys Raštikis, gynybos planų strategas, karinio pasipriešinimo idėjos neparemia. Kariuomenė ir šauliai susipriešina.

A. Smetona - vyriausiasis kariuomenės vadas, bet tai tas pat, kaip Dalia Grybauskaitė ar Gitanas Nausėda - irgi kariuomenės vadai, svarstė kalbėtojas. Ne jie dramatišku šaliai momentu spaudžia lemtingą mygtuką. Tai - tik konstitucinė pareigybė, pabrėžė S. Šedbaras.  O tautai vis tiek teko eiti į kovą už laisvę. Ėjo tie patys karininkai, kurių nespėjo ištremti, valstiečiai ir kovojo pelkėse, miškuose, apsigyveno bunkeriuose, su ginklais, o paskui ir be jų. Vis tiek sudėtos milžiniškos aukos, bet sąlygos priešintis jau buvo nepalyginamai prastesnės.

Ką daryti Smetonai? Pasilikti? Jis jau žinojo, ką reiškia Petropavlovsko tvirtovė, ir suprato: jei liks, jis ir šeima bus terorizuojami, gal net kankinami. Vykdyti, A. Smetonos žodžiais tariant, Stalino emisaro Vladimiro Dekanozovo (jo sumanymo esmė - Lietuvos inkorporacija į Sovietų Sąjungą suteikiant visam kam teisėtumo iliuziją - N. K.) planą? Nesulaukęs palaikymo, apsisprendžia trauktis. Prezidento įgaliojimų neatsisako, oficiali versija - išvyksta į užsienį atostogų ir palieka laikinąjį vadovą A. Merkį.

Atvyksta Kremliaus atstovai, A. Smetonos neradę sutrinka. Tačiau priešui savaip talkina saviškiai: prezidentui įkandin siunčia delegaciją prie sienos, kareiviai  atgręžia ginklus prieš savo valstybės vadovą. Dukra Marija, akivaizdu tikra Chodakauskų palikuonė, pakėlė užtvarą ir neatsigręždama kirto sieną. O Prezidentas? Jam rūpėjo, kad savi savų kraujo nepralietų. Jam teko pereiti sieną slapčia, grąžino į tą lemtingą momentą Lietuvos istorijos tyrinėtojas.

Padarytas pasirinkimas lėmė, kad dar pusketvirtų metų A. Smetona ėjo prezidento pareigas ir buvo rakštis ir Josifui Stalinui, ir Franklinui Ruzveltui, ir tam tikra prasme Vinstonui Čerčiliui.

Istorikė I. Jakubavičienė neabejoja: A. Smetona priėmė vienintelį logišką sprendimą.  Kariuomenė atsisakė priešintis, visuomenė sutrikusi. Iš pradžių sutriko ir sovietai, tačiau netrukus susiėmė ir ėmėsi tautos smegenų šturmo: jūsų Prezidentas pabėgo. Net 50 metų bruktas teiginys gajus ir šiandien.

O kas būtų nutikę, jei būtų likęs? Istorikė nedvejodama sako: „Būtų buvęs priverstas pasirašyti sovietų „popierius" ir parengęs sau mirties nuosprendį. Juk ir A. Merkiui teprireikė dviejų dienų susivokti. Pasiprašius išvykti, rusai skyrė lėktuvą, bet nutupdė jį Rygoje, o A. Merkį paskelbė bėgliu ir supūdė kalėjimuose. Estijos ir Latvijos vadovai nesitraukė, veikė pagal sovietų scenarijų. Jiems baigėsi nė kiek ne geriau. Nesutikau nė vieno latvio ar esto, kuris dėl tokios jų prezidentų pozicijos šiandien didžiuotųsi. Priešingai, jie giria lietuvį, kad netapo dar viena beprasme auka. Jis dar pusketvirtų metų pasauliui kalbėjo ne tik apie okupuotą Lietuvą, bet atstovavo Latvijos bei Estijos valstybėms", - teigė lektorė. Ir nors į JAV A. Smetona įleistas su sąlyga, kad niekur oficialiai neprisistatysiąs šalies vadovu, bet visoje Amerikos spaudoje, emigrantų susibūrimuose - visur jis tituluojamas Lietuvos Prezidentu.

Tačiau iki to laiko teko įveikti ilgą nerimo ir nusivylimų kelią. Pirmoji naktis kirtus sieną pasienio viešbutuke Vokietijoje - visiška nežinomybė. Palengvėja, kai atvykęs nacių pareigūnas praneša: Hitleris sutinka įsileisti Lietuvos prezidentą su šeima. Tačiau netrukus ten vietos nebelieka: aiškiai pasakoma, kad niekas nesiruošia gadinti santykių su Stalinu. Prezidentas bet kokia kaina siekia rasti prieglobstį arčiau Lietuvos. Pagalbos rankos neištiesia niekas. Net neutralioje Šveicarijoje esą jis tampa visiškai nepageidaujamas. Tuomet pirmosios ponios diplomatiniai ir asmeniniai ryšiai, teigė pranešėja, ir atsipirkę su kaupu.

Geltona, žalia ir raudona - / Tai - mūsų vėliava. / Sugrįš iš užsienio Smetona / Ir vėl bus laisva Lietuva, - šiame ketureilyje esą užkoduotas atsakymas visiems, trypiantiems šviesų A. Smetonos atminimą. Tauta juo tikėjo, abejonė pasėta vėliau ir ji importinės kilmės. Tačiau vieną dieną pasiekia žinia, kad Prezidento nebėra. Viltys dūžta.

Ir paskutinę savo gyvenimo dieną A. Smetona buvo su savo šeima, tik šįkart ji jo neišgelbėjo. 1944 m. sausio 9 d. kilo gaisras Klivlende, kur nuomojamame name gyveno prezidentas su žmona ir sūnaus Juliaus šeima bei kiti asmenys. Oficiali versija: A. Smetona užduso. Kas tai - atsitiktinumo grimasa ar sovietų specialiųjų tarnybų darbas? Ar galime tikėtis, kad kada nors sužinosime tiesą?

„Aš, kaip teisininkas, turiu pripažinti, kad neturiu įrodymų dėl susidorojimo, bet galiu teigti, kad to gaisro aplinkybės - šėtoniškų sutapimų grandinė", - teigė S. Šedbaras, aptardamas atsitiktinumo versiją, bei atkūrė to meto politinį vaizdinį.

Karas eina į pabaigą, visiems tampa aišku, kad Hitleris pralaimės. Kyla klausimas dėl būsimos Europos tvarkos. A. Smetonos veiksmai ir laikysena artėjant svarbiausiam Europos žemėlapio perbraižymui tapo nemenkas galvos skausmas pasaulio galingiesiems, teigė parlamentaras. Prezidentas A. Smetona - nuolat JAV specialiųjų tarnybų akiratyje.

Visgi S. Šedbaras susitelkė į trečią, labiausiai tikėtiną versiją ir ragino palyginti mūsų Prezidento mirties aplinkybes bei susidorojimą su Levu Trockiu (tarptautinio darbininkų ir komunistinio judėjimo veikėjas, marksizmo teoretikas, sovietinis politikas, 1940 m. rugpjūčio 21 d. sovietų saugumo agento nužudytas Meksikoje - N. K.), šiandien su Skripaliais. Seimo narys tvirtino, kad nedaug kas pasikeitė. Aplinkybės, pasak pranešėjo, rodo, kad čia gali kas nors slėptis. Vėlgi - rusų specialiosios tarnybos paprastai gyvų liudininkų nepalieka: žūti turėjo visi.

„Nuo daugybės aukų apsaugojo kaimynė iš gretimo namo, - įsiterpė I. Jakubavičienė, beje, buvusi Klivlende, apžiūrėjusi A. Smetonos paskutinę gyvenamą buveinę. - Moteris laukė iš kariuomenės atostogų grįžtančio sūnaus ir visą rytą žvalgėsi pro langą. Ji ir pamatė dūmus".

S. Smetonienė vėliau prisimins, jog išgirdo iš apačios šaukiant: „Gaisras, bėgam". Pradėjo veržtis dūmai. Sakiusi: „Antanai, greičiau". Pati užsimetusi chalatą, viena šlepetė ant kojos, kita - po pažastim. Laiptinė jau buvo pilna dūmų, nieko nesimatė, kaimynė ištiesė ranką ir abi su Sofija nusileido žemyn. Prezidentienė vėliau prisipažins visą laiką maniusi, kad Antanas seka iš paskos. O Antanas, kaip spėjama, sugaišo kelias lemtingas sekundes apsivilkti kailinius. Galimai per dūmus supainiojo duris, nerado laiptų į apačią ir, pritrūkęs oro, susmuko. Gaisrininkai jį rado sūnaus Juliaus bute. „Šykštuolis. Gelbėjo Zosės kailinius", - paskleis žinią sovietai. Istorikė paneigia melagingą teiginį: jis rimtai ruošėsi kalbai netrukus turėjusiame vykti Amerikos lietuvių Seime, norėjo būti sveikas, rūpinosi neperšalti, juolab kad neseniai sunkiai sirgo. Juk Klivlende žiema, kaip pas mus, - 20 C°."

Visur tą dieną biro pro šalį sekundės, pastebėjo I. Jakubavičienė. Atvyksta gaisrininkai, jiems sakoma, kad Prezidentas turėtų būti palėpėj. Išskleidžiamos kopėčios, užlipama. Neradus paiešką tenka tęsti kitur. Keistas sutapimas: hidrantas prie namo užšalęs. Kol pasipildo vandens iš kaimynų, vėl praeina laiko. Tiesa, keistenybių buvo pilna iš pat ryto. Užkurti krosnies nusileidusi Juliaus žmona Birutė randa ją pilną prikrautą iki raudonumo įkaitusių anglių, nors iš vakaro niekas neprisimena jų ten pridėjęs. Tačiau krosnis neužsikuria.

Pagal tikimybių teoriją, net logiškai mąstant, tiek atsitiktinumų paprastai nesupuola, svarstė kalbėtoja. Istorikę pasiekė dviejų tarpusavy nesusijusių liudininkų parodymai. Abu patvirtino savo ausimis girdėję asmenį prisipažįstant pašalinus Lietuvos prezidentą. Tiesą sakant, laikotarpis sutampa. Tas sovietų veikėjas aptariamuoju laikotarpiu dirbo JAV konsulate, o po įvykio netrukus buvo atšauktas į Sovietų Sąjungą. Akivaizdu, kad Rusijos ir JAV saugykloms atsivėrus, sužinotume neabejotinai įdomių dalykų.

* * *

Atsižvelgę į sudėtingas istorines kolizijas, neignoruodami žmogaus prigimties ribotumo, 100-mečio asmenybių tyrinėtojai yra įsitikinę: A. Smetona pasitraukė. Ir tai buvo pats racionaliausias sprendimas. Nepripažinęs sovietų okupacijos ir tapęs Prezidentu egzilyje, pirmasis valstybės asmuo dar pusketvirtų metų neleido pasauliui ištrinti Lietuvos vardo iš geopolitinio žemėlapio, užmerkti akis prieš tiesą, buvo įkvėpimo šaltinis ir viltis savo piliečiams. Jis - nei bėglys, nei tautos išdavikas. Jis - mūsų valstybės herojus. O prezidentinė pora - duetas, kuriam lygaus iki šiol Lietuva neturi.

 

„XXI amžius"

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-09-21 12:59
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media