Kitu kampu

Sudėtingas buvo literatės, Naujosios Akmenės liaudies teatro režisierės, visuomenininkės Stasės Niūniavaitės (1923 01 20-2002 07 02) gyvenimo kelias. Na, vargu ar kitoks jis ir galėjo būti, nes nusitęsė per dramatišką mūsų tautos istorijos laikotarpį: raudonžvaigždžių ir svastikuotų okupacijas, pokario trėmimus „pas baltąsias meškas", prievartinę baudžiavinę kolektyvizaciją, totalinę ateizaciją ir t.t. Visa tai patyrė, išgyveno ir S. Niūniavaitė. Poetiškos sielos prieškarinė Telšių gimnazistė, Vilniaus universiteto studentė (iki jo uždarymo 1943 m.), o jį uždarius - įvairiadarbė pas tėvus Maldenių kaime (Šiaulių apsk.), Telšių Žemaičių dramos teatro aktorė (jau pokario metais). Tolesni įvykiai neatrodė šiurpą keliantys: Stasė vėl Vilniaus universiteto studentė, lanko tėvus, rašo eilėraščius, susitinka su poetais, rašytojais, myli, svajoja... Deja, tai trunka vos kelis mėnesius...

Beveik dešimt metų prievartinio darbo, šalčio, lagerio duonos. Nepalūžo, bet ir fiziškai, ir dvasiškai buvo kankinte iškankinta, patyrė nepagydomų traumų ir iki pat mirties sakė ir rašė, kad lageriai sulaužė jos gyvenimą, atėmė pačius gražiausius metus, neleido skleistis kūrybiniam polėkiui. Ir visą tą laiką, netgi be lietuviško žodžio, nes jos aplinkoje nebuvo lietuvių...

Grįžo į Lietuvą tik 1954 m. Ir iš karto pasinėrė į kultūrinę veiklą - trumpai buvo Šiaulių dramos teatro aktorė, o paskui ilgai - beveik visą gyvenimą - Akmenės krašto kultūros namų direktorė, meno vadovė... Neakivaizdžiai baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo lietuvių kalbos mokytoja vidurinėse mokyklose. Tačiau ryškiausiai jos talento žvaigždė suspindo, kai ji tapo Akmenės cemento gamyklos profsąjunginių kultūros rūmų vaikų skyriaus vedėja, o netrukus (1973) šių kultūros rūmų liaudies teatro režisierė. Garsas apie šį liaudies teatrą sklido toli toli už Akmenės rajono ribų. Kiek čia žymių žmonių žiūrėjo to teatro spektaklius, kiek susitikimų su teatrų aktoriais, žinomais poetais, rašytojais, kultūros veikėjais buvo surengta, kiek gražių atsiliepimų sulaukta! Teatrų aktoriai ne tuščiomis atvažiuodavo, o atsiveždavo spektaklius. Ir pati S. Niūniavaitė vykdavo į Juozo Miltinio Panevėžio dramos teatrą, į Šiaulius, Vilnių, Kauną...

Kolega Apolinaras Juodusis, ilgametis Akmenės rajono laikraščio žurnalistas, ilgametis liaudies teatro aktorius, o dabar vilnietis pensininkas parašė net 352 puslapių dokumentinę apybraižą „Stasė Niūniavaitė, teatro režisierė, literatė, politinė kalinė, visuomenininkė". Ji buvo išleista 2012 m. Gausiai iliustruota nuotraukomis, pateikti pluoštai archyvinės medžiagos, žmonių gyvosios atminties. Gaila, kad knyga, pasak jos autoriaus, nesulaukė beveik jokio spaudos dėmesio. O ji taip meistriškai parašyta, taip ryškiai atskleista turininga S. Niūniavaitės asmenybė, o kartu ir tas istorinis laikotarpis, kai ji gyveno! Nepiktnaudžiaudamas citatomis, pateikiu vieną ilgesnę ištrauką iš S. Niūniavaitės dienoraščio, kuri išspausdinta šioje knygoje: „Apsipylusi ašaromis žiūriu ir klausausi per televiziją transliuojamo jubiliejinio (70 m.) Beatričės (Grincevičiūtės - J. L.) kūrybinio vakaro fragmentų.

Argi tai sena, akla moteris? Elegantiška tamsi suknia, trumpai pakirpta juoda galvutė. Blizgąs vėrinys apie kaklą. Kukliai sudėtos rankos. Ir tas jaunas lyg varpelis balsas. O kai Laimonas Noreika pasveikino ją J. Degutytės eilėraščiu „Beatričė", aš iš kažkokio nesuvokiamo džiaugsmo balsu pravirkau.

Paskui S. Sondeckis sveikino... Viskas taip nuoširdu, tikra, be melo, be šalto valdininkiškumo. O Jubiliatė, toji septyniasdešimtmetė mergaitė, ir su orkestru, ir be jokio akompanemento dainuoja ir dainuoja.

Kitą kartą vėl graudokas įvykis: „Svečius išlydžiu, o aš vis lieku ir lieku lyg apkerpėjęs akmuo prie viešo kelio. Tą akmenį paspardo, apšlapina, kartais guoliu paverčia. Kartais (labai retai!) kas nors prisiglaudžia su dar didesniu sielvartu. Man visuomet brangūs tie žmonės, kurie dar labiau už mane kenčia..." Arba vėl: „Išleidau vilnietį svečią, o širdy siaubingai liūdna: jaučiuosi lyg viena, palikusi žiemoti, gervėms išskridus į pietus..." (p.140-141). 

Įspūdingas S. Niūniavaitės Akmenėje ir Naujojoje Akmenėje režisuotų spektaklių sąrašas. Tai lietuvių dramaturgų sceniniai kūriniai: Žemaitės „Trys mylimos" ir „Petras Kurmelis", J. Grušo „Nenuorama žmona", A. Griciaus „Sėja ir pjūtis". K. Binkio „Atžalynas", Just. Marcinkevičiaus poezijos spektaklis „Devyni broliai", užsienio klasikų dramos: H. Ibseno „Heda Gabler", E. Voinič „Gylys", K. Čapeko „Motina" ir kt. - iš viso 34 spektakliai. Be to, ji režisavo tris Cemento gamyklos cechų dramos mėgėjų jėgomis pastatytus R. Blaumanio, L. Frank Baum ir K. Sajos kūrinius, taip pat šešiolika vaikų spektaklių. Ir taip visus keturiasdešimt penkerius metus!

Teatrologė ir dramaturgė Gražina Mareckaitė apie S. Niūniavaitės liaudies teatro repertuarą yra pasakius, kad „režisierė ilgai ir giliai apmąstydavo, išanalizuodavo mėgėjų teatro galimybes. Ji mokėjo išlaikyti, ką reikia pasakyti ir kas įmanoma pasakyti anuo metu. Iš to, kas įmanoma, režisierė parinkdavo pačius reikalingiausius, gyviausius, įtaigiausius. Ji turėjo itin gerą literatūrinę nuovoką bei pasaulietinę brandą" (p. 314). Bene kiekvienas S. Niūniavaitės režisuotas spektaklis buvo reikšmingas miesto kultūros gyvenimo įvykis. Žmonės plūste plūdo į juos, kad didžiulėje salėje pritrūkdavo vietos, dar pasieniuose, tarpeilėse buvo statomos kėdės. Liaudies teatras dalyvaudavo kūrybinėse varžytuvėse, pelnydamas aukščiausius apdovanojimus (pvz., laimėjo pereinamąjį prizą Žemaitijos zonos liaudies meno kolektyvų konkurse ir kt.).

A.Juodpusis surinko pluoštą liaudies teatro vaidintojų atsiminimų apie S. Niūniavaitę. Kiek juose padėkos, dėkingumo, šiltų žodžių mielajai režisierei. „Bene pačiais niūriausiais stagnacijos laikais, 1982 metais, Stasė Niūniavaitė pastatė Juozo Glinskio „Kristibabą" - skaudžią anuometinio gyvenimo absurdo pjesę. Tai nebuvo socialistinio gyvenimo atspindys, bet aštri jo kritika, ir ryžtis tokiam pastatymui reikėjo drąsos, rizikos. Kiltų klausimas - kam kovoti su tomis negerovėmis, palikim viską ramybėje, patylėkim, prisitaikykim. Bet jeigu gyvenimas kaip ir maistas neteks sūrumo, jeigu nebus žmonių, kurie drįsta tai daryti - gyvenime pasimes vertybių paieškose (Vaclovas Vičius, p.316).

S. Niūniavaitė drąsi. Spektaklis susilaukė pasisekimo. Sovietinis kūrimo modelis jai buvo skaudžios pašaipos objektas, jau skeldėjo jo pamatai. 

Jos artima draugė, liaudies teatro aktorė Agnė Laimutė Teresaitė-Čajauskienė: „Ach, tos repeticijos! Sunkios ir nervingos. Stasė buvo despotiška ir nekantri režisierė. Apie tai, kad savo basutėmis apmėtydavo scenoje repetuojančius, net legendos sklandė" ir toliau: „S. Niūniavaitės plačių pažiūrų dėka Naujojoje Akmenėje svečiavosi daug garsių Lietuvos teatro žmonių. Stasė suvedė mus su Klaipėdos teatro aktoriumi Vytautu Kancleriu, kuris mūsų „Gylyje" vaidino Montanelį. O ar galima pamiršti Stasės ryšius su jos dvasiniais bičiuliais Aldona Liobyte, Kazimiera Kymantaite, Stefa Nosevičiūte, aktorių Gabrėnų šeima ir dar, ir dar. Gal klystu, bet galvoju, kad ir turėdama tiek draugų, ji buvo vieniša. Prisimenu, kaip Stasė sakydavo: „Ateisiu pas tave, kai vaikus maudysi. Pasišildysiu tavo šeimos spinduliuose..." O pabuvusi keletą minučių jau dejuoja: „Beprotnamis. Kaip tu ištveri? Nesąmonė tie kniurkiantys berniokai, zyzianti uošvė"... (p.320-321).

Tai šitaip! Spalvinga. Gražu ir juokinga. Dramatiška. Gyvenimiška. Be nutylėjimų, be pagražinimų. Ir tai vos vos atidengus vieną kitą jos gyvenimo, charakterio, kūrybinės veiklos nuotaikos dalelę!.. S. Niūniavaitė, kaip ir visi kiti tikri kūrėjai, nebūna vienpusiški, vienspalviai, o juose kunkuliuoja margas margiausias gyvenimas, nesutramdomi jausmų verpetai, gražiai sudėlioti su tylia vienatve, gilus supratimas, kūrybiniai impulsai. Tai stebuklas. Jį ir patyrė S. Niūniavaitė.

Šešerius metus (1964-1970) S. Niūniavaitė dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Naujosios Akmenės vidurinėse mokyklose. Ji buvo diplomuota lituanistė, taigi dirbo pagal savo specialybę. Vargu ar kam teko girdėti, kad pedagogika - jos pašaukimas. Dirbo daugiau iš reikalo, nes kultūros darbuotojų atlyginimai buvo maži. Vis dėlto niekas nė pusės žodžio nėra ištaręs, kad ji buvo bloga mokytoja. Ne! Jai lietuvių literatūra teikė didžiulę palaimą, o ypač su mokyklų jaunaisiais literatais, kurių būreliams ji vadovavo. Kviesdavosi į mokyklą, pas jaunuosius literatus žymius Lietuvos poetus, per pamokas kartais toli peržengdama mokyklinės programos rėmus. Buvęs jos auklėtinis, literatas Henrikas Bakanas prisimena: „Mokėmės ne iš vadovėlio, jo per trejetą metų net nebuvau atsivertęs. Stalo knygoms tapo E. Mieželaičio „Duona ir žodis", V. Zaborskaitės, J. Lankučio, V. Kubiliaus, M. Lukšienės, R. Mikšytės monografijos, Lietuvių literatūros istorijos penkiatomis. Būdavo gėda ko nors nežinoti, ateiti į pamokas nepasiruošusiam". - „S. Niūniavaitės pamokos buvo labai gyvos, mokytojos temperamentas liejosi per kraštus... Pamokose juokas ir ašaros visad buvo šalia. Nevengė ir riebesnio žodžio, net keiksmažodžio... bet niekas dėl to nei pykdavo, nei įsižeisdavo" (p. 336-337).

Ji sakiusi, kad jeigu žmogus per dieną neperskaito šimto puslapių, tai eina ne pirmyn, bet atgal.

Poetė S. Niūniavaitė labiausiai mėgusi poeziją. Dar mokyklos laikais ją ne tik deklamavusi literatūriniuose renginiuose, bet ir pati bandžiusi kurti. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė spaudoje prieškario metais, daugiau per karą („Žemaičių žemėje", „Karyje"), šiek tiek tada, kai Stasė grįžo iš lagerių, taip pat Atgimimo metais („Pergalės vėliavoje", „Vienybėje" - Akmenės r.). Ji jautė didelę nuoskaudą, kad be kaltės („net nepažinojau nė vieno partizano") ją išvežė už Uralo, išrovę iš lietuviškos literatūrinės aplinkos, pasmerkė kūrybiniam merdėjimui. Tačiau plunksnos ji niekada nepadėjo, nors kartais ir po kelerius metus neparašydama nė posmo. Kad nors šiek tiek pajustume S. Niūniavaitės poezijos jautrų virpesį, jos eilių meninį lygį, pateikiame du jos eilėraščius: „Sugrįžimą", išspausdintą „Pergalės vėliavoje" (1956) ir „Tau jaunai", išspausdintą „Vienybėje" (2000):

Aš vėl einu tavais takeliais,

Žemele, mylima, brangi.

Iš tolo moja man berželiai

Ir pempės sveikina „gy-vi!"

Nebark, nekeik manęs, žemele,

Kad klaidžiojau klaidžiuos keliuos.

Per pūgą, šaltį, speigą, vėją

Šaukei sugrįžti atgalios.

Tie patys gojai ir šileliai,

Berželiai svyra pakeliuos.

Dainuoja bėganti upelė,

Pasukus tiesiai nuo kalvos.

Gimtinė vėl mane sutinka

Su kvepiančiais brandžiais javais.

Pro paskutinį kelio vingį

Praskriesiu jos mielais laukais.

Žemele, miela, numylėta,

Pasitikiu kaip motina -

Neprimeni, negėdini,

Atleidus myli, sotini...

Laukinės kumelaitės

Neprijaukino nieks, -

Suprunkštusi per sniegą

Su vėtromis nulėks...

Kai paukščiai choru himną

Pavasariui giedos,

Kažkas sušvilps prie upės,

Ir ji ramiai sustos.

Sustos nuleidus galvą,

Tik karčiai suvirpės.

Juodose jos akyse

Vien ašaros žibės...

Kūryboje aiškiai jaučiama P. Širvio intonacija („Kažkas girtas pastums/Ir taurelė suduš... ir t.t.). Tai nestebina, nes P. Širvys buvo jai vienas ir poezijos dievaičių. Ji pažinojo poetą. Viensyk ji netgi dienoraštyje parašė, kad „parsivedžiau jį iš „Kaziuko mugės" pas Rudžius (pažįstamus vilniečius - J. L.) ir visą dieną prasėdėjom prie kavos puodelio ir konjako. Dar su tokiu jo draugu R. Sadausku... Paulius Širvys, su kuriuo supažindino mane, grįžusią iš Rusijos, mano buvę draugai rašytojai, buvo mėgėjai išgerti, pasiausti. Tas pats Paulius, kuris iš manęs plikšės neakivaizdininkės studentės, skolinosi 5 rublius, nes neturėjo nė kapeikos, nors dirbo redakcijoje, kurioje aš jam rodžiau savo eiles. Aš, atvažiavusi iš Akmenės, glaudžiausi prie jų, savo dvasios brolių, norėdama susilygiuoti su jais savo talentu. Deja..." Jos poetinės šlovės žvaigždė, kuri spindėjo prieškario metais, kai jos jaunatviškus eilėraščius spausdino „Žemaičių žemė", „Mokslo dienos", „Ateities spinduliai", „Naujoji Lietuva", jau aukštai nebežibėjo... Ir taip liko iki gyvenimo pabaigos.

Tačiau S. Niūniavaitė turėjo ir prozininkės talentą, ir ypač publicistės. Tai matyti iš jos rašinių, kurie įdėti A. Juodpusio knygoje. Negali atsigėrėti jos įtaigiu, lengvu pasakojimu apie poetą Butkų Juzę, generolienę Stefaniją Ladigienę, aktorę Eleną Bindokaitę, apie poeto Vytauto Mačernio motiną Elžbietą Mačernienę... Pastarajame rašinyje pateiktas paliudijimas, kodėl jis nesuskubo pasitraukti nuo artėjančio fronto... Jis delsė, laukė, kad tuoj tuoj turėtų atsirasti jo mylimoji Bronė Vildžiūnaitė, ir jiedu abu trauksis į Vakarus. Deja, ji nepasirodė... Nespėjo. O čia pat sprogo sviedinys ir Vytautas žuvo... „Kažkas kalbėjo, - rašė S. Niūniavaitė, - kad (Bronė Vildžiūnaitė - J. L.) laiko savo kambary pasikabinusi Vyto nuotrauką su juodu kaspinu, ir joks vyras nėra prie jos prisilietęs. Tebesanti ištikima Vytauto atminimui. Tikriausiai, Vytautas ją labai mylėjo?.."

O kokia širdgėla, skausmu persipildžiusi jos Atgimimo laikų publicistika!.. Juk visko buvo! Ne vien džiugesio, ne vien pakilumo. „Gilią naktį pamanėme, kad į kultūros namus nukrito bomba. Pasirodo, kad tai Naujosios Akmenės išsigimėliai (kitaip jų nepavadinsi!), lyg hunai ar barbarai, užplūdę į diskoteką, sudaužė veidrodžius, sugadino freskas, sudaužė tualetų vamzdžius, prikruvino, prišnerkštė.. Ir tie vandalai - šešiolikamečiai. Tai ne Justino Marcinkevičiaus šešiolikmečiai, padėję savo galvas ant Tėvynės aukuro. Anie turėjo idealus, per daug nesirinkdavo žodžius", - liejo savo pyktį S. Niūniavaitė.

Kurį laiką S. Niūniavaitė buvo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Akmenės rajono pirmininke. Negailėjo pastangų, burdama juos išvykoms, šventėms, prisiminimų vakarams. Džiaugėsi jų aktyvumu. Tačiau, deja, neilgai. Ir šių kai kurių žmonių entuziazmas pamažėl ėmė blėsti, vis sunkiau darėsi sukviesti juos į susirinkimus, suburti visuomeninei veiklai. S. Niūniavaitė vėl imasi plunksnos, vėl rašo rajono laikraščiui, ji principinga: „Kol turtą atgavote, buvote aktyvūs, o dabar? O dienoraštyje brūkšteli: „Su kokiu įniršiu puoliau į Sąjūdį, kol neatvėsino manęs primityvios bobelės... Priviso niekšelių, kuriems Tėvynės sąvoka nieko nebereiškia". Dar kandidatuodama į rajono tarybos deputates, ji „Vienybės" laikraštyje (1990 03 01) tiesiai šviesiai išdrožė: „Partija kalta už upelius kraujo. Bet už Sibiro golgotas mes negalime kaltinti jaunų komunistų. Jie tada tik motinos įsčiose buvo. Galima prieštarauti: „Jie - karjeristai. Lindo į partiją dėl gardaus valgio šaukšto, dėl to, kad prie raudonų obuoliukų lovio prilįstų". Ne visi padarė karjerą. Dabar daugelis, supykę ant viso pasaulio, meta bilietus ir tyli, tyli, tyli... Kiti mėgina versti kailį" (p.271). Savitu žvilgsniu S. Niūniavaitė žiūrėjo ir į pokario partizanus, rezistentus... Pilki kauleliai nepaaiškins, kodėl tie į aiškią mirtį ėję žmonės leidosi, kad okupantai jiems primestų savo 

taktiką ir pyktį. Ir savus kovos metodus. Kodėl jie nepastodavo kelio į Sibirą su nekaltais gentainiais dardėjusius ešalonus?", konstatuodama: „Baisūs buvo laikai. Dar ir šiandien tebekraujuoja mūsų tautos žaizdos. Ir žinok, kad gudrus, kas čia buvęs taurus jaunuolis, padėjęs galvelę už Lietuvos laisvę, ir kas plėšikas, ik prisiplakęs prie partizanų. O kiek buvo provokatorių ir samdinių, pasiųstų NKVD, kurie partizanų vardu siaubdavo ūkininkus" (p.274).

Tai tiesa. Pats atsimenu tuos laikus.

S. Niūniavaitė svajojo sukurti šeimą, turėti vaikų. Nuo gimnazijos laikų netrūko jai gerbėjų, meilės nuotykių, juos ne taip jau labai ir slėpdavo. Kartais galbūt šiek tiek ir pasipuikuodama. Vienas iš jos jaunystės meilių buvo ir Eduardas Mieželaitis. Kadangi aš S. Niūniavaitės pavardę kadaise radau E. Mieželaičio publikuotuose tekstuose, o tai daugiausia ir sukėlė mano domėjimąsi ja, todėl jį ir čia išskiriu. Ed. Mieželaitis mano „tarybinė" aistra, 1945-ųjų metų rudens keletos naktų partneris" (p.144) ir toliau: „Televizijos laida apie Eduardą Mieželaitį. Įsižiūrėjau į tą kadaise mano bučiuotą ir glamonėtą veidą. Kaip tik 1945 m. spalio švenčių vakarą ėjau su juo per žiburių nušviestą Vilnių... O 1946 m. kovo 8-osios naktį jau buvau NKVD areštuota. Dabar žiūriu į jo baltą galvą, randuotą veidą, nuobodžią kalbą ir... darosi baisu. Tai buvo Lenino premijos laureatas, bet ne anų dienų užriestu smakru Berželis." Tai iš 1976 m. spalio 7 d. S. Niūniavaitės dienoraščio. Ir dar jos pastebėjimas:

„Menininkų ir nuodėmės yra gražios".

Sulaukusi garbaus amžiaus, S. Niūniavaitė persikėlė gyventi į savo mokyklinių dienų didmiestį Telšius. Ten ir buvo paskutinioji jos gyvenimo stotis. Palaidota Tryškių kapinėse.

S. Niūniavaitė - ryški Akmenės krašto šviesuolė. Ji paliko laiko nenutrinamą pėdsaką jo kultūros istorijoje. Jos vardą primena memorialinė lenta prie Naujosios Akmenės rūmų, rajono savivaldybė su viešąja biblioteka įsteigusi S. Niūniavaitės literatūrinę premiją. Didžiai ryškaus jos atminimo įamžinimo ženklas - ir Apolinaro Juodpusio knyga „Stasė Niūniavaitė". Tai jo septynerių metų kūrybinių pastangų rezultatas.