Kitu kampu

Apolinaras Juodpusis

Spaudos puslapiuose, interneto portaluose, televizijose, pagaliau gatvėse šiomis dienomis mirga marga nuomonių apie memorialo Lukiškių aikštėje projektus (kol jie buvo viešai aptarinėjami) ir dabar, kai paskelbtas konkurso ir apklausų rezultatas. Aš internete balsavau už Vytį - mūsų valstybės Herbo variantą. Rašau VARIANTĄ, nes save gerbianti šio projekto komanda - skulptorius, architektai ir visi kiti jiems talkinantys - nebūtų leidę statyti aukščiausių kokybės standartų neatitinkančio kūrinio.
Kažkur su savotiška sarkazmo gaidele buvau užsiminęs, kad Lukiškių aikštėje tiktų sumūryti „raudų sieną", prie kurios galėtų ateiti savo nelemtą dalią apverkti rinkimus pralaimėjusios partijos atstovai, susikompromitavę seimūnai, fiasko patyrę verslininkai, skirtą bausmę Lukiškių kalėjime atsėdėję, bet dar sugebantys atgailauti buvę nusikaltėliai, dalis pensininkų, kuriems pensijos visą laiką buvo, yra ir bus mažos ir t. t. Žodžiu, tokia „raudų siena" būtų geriausia atramos sienelė ar net paminklas nuolat verkšlenantiems mano tautiečiams savitvardai atgauti. Iš principo nepritariu „bunkerio" projektui - konkurso nugalėtojui. Kad ir kaip skaudus praėjęs pokaris, jo paliktos žaizdos abiem pusėms dar ilgai ilgai kraujuos ir, vadinasi, taikos po alyvmedžiais (Lietuvoje) sunku tikėtis. Vieni prie šio memorialo ateis paverkti, maldą sukalbėti, žuvusius tėvus ir motinas, sūnus ir dukras, brolius ir seses prisiminti, ašarą nubraukti. Kiti, deja, gal pagiežingai keiksnodami čia tik nusispjaus, juk pokario metas dar tebeturi daug juodų ir pilkšvų dėmių.
Jeigu kalbėsime apie Vytį, tai mano geras bičiulis įskaudintiems to projekto šalininkams bei rėmėjams linkęs pasakyti štai ką: nusiraminkite, vyručiai ir moterytės, kaimyninė Baltarusija (mylime mes ją ar ne) nemažai yra padariusi restauruodama ar atstatydama daug mūsų bendros praeities istorinių-kultūrinių objektų, tad A. Lukašenka, žiūrėk, ims ir pastatys Vytį Gardine, Nesvyžiuje, Lydoje ar dar kur nors. Nebent jį aplenktų Kaunas.