Kitu kampu

Gėlę tarsi galėtume laikyti lietuviška, nes ji čia gerai tarpsta, ilgai žydi, nors spalva daugiau Europos Sąjungai ar slavams tinka. Jei jau neužmirštuolę norime pamerkti į vazą ar dovanoti, tai imame puokštę. Iš tikrųjų po vieną neužmirštuolę nedovanojame, todėl ir jos žiedelio mūsų tautiniuose raštuose nėra, iki 2014 tokio simbolio niekur nevartojome.

Kijeve, Lietuvos Respublikos ambasadoje įvyko Ukrainos lietuvių bendruomenių pirmininkų suvažiavimas. Gausiai susirinkusius sveikino Lietuvos Respublikos ambasadorius Ukrainoje Jo Ekscelencija Marius Janukonis, sakydamas, kad „susirinkta pasidalinti patirtimi, išgirsti, ko tikimasi ateityje, bendraujant su ambasada ir tarpusavyje“, priminė artėjančio Lietuvos šimtmečio reikšmę, trumpai kalbėjo apie rengiamą nacionalinę ekspediciją Dniepro upe, sustojant ties lietuviams brangiomis vietomis.

Siekdami atkreipti Lietuvos vadovų dėmesį į Lietuvai tenkantį demografinį – senėjančios visuomenės – iššūkį ir paskatinti glaudesnį įvairių valstybės valdymo institucijų ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimą, aktyvūs visuomenininkai – tarp jų Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) rektorė dr. Zita Žebrauskienė, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui įteikė „Sidabrinės bangos deklaraciją“.

Toliau vyksta pasirengimas įgyvendinti projektą „Amžius bėra kliūtis“ („Age is not an obstacle"). Jį finansiškai remia Šiaurės šalių Ministrų taryba. Projekto partneriai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pensininkų organizacijų praėjusį rugpjūtį buvo susirinkę Rygoje ir aptarė svarbius programų sudarymo bei įgyvendinimo etapus. Antrasis susitikimas surengtas gruodžio antrąją savaitę Vilniuje, viešbučio „Europa City“ konferencijų salėje.

Nors Lietuvoje prezidento rinkimai dar už kalnų, politologai, žurnalistai ir apklausų organizatoriai jau darbuojasi, rikiuodami potencialių kandidatų reitingus neatsižvelgdami į socialinę ir politinę rinkėjų psichologiją. Lietuvos rinkėjai visada ieškojo gelbėtojo, bet jie jau nėra avių banda.

Kalėdinis stebuklas ir yra ypatingas tuo, kad jis pirmiausia įvyksta tam, kuris jį stengiasi padaryti. Su artėjančiom Kalėdom!

Kolega Apolinaras Juodpusis atsiuntė LŽS svetainei komentarą, atsiliepdamas į Vytauto Leščinsko mintis.

Apie kokią „partizanų kalvelę“ Lukiškių aikštėje galima kalbėti, kai prie tos pagal „laimėjusį“ projektą planuojamos kalvos tik prišlieta keista tvora? Juk čia visiškai nieko partizaniška nebus: nei jokių partizanų pavardžių, nei bent žodžiu užsiminta apie miško brolių kovas ir likimus. Nieko. Trumpai sakant, šio projekto reikia atsisakyti. Nes tai ne joks memorialas. Geriausiu atveju – primityvi „instaliacija“ be jokio turinio. Tiesiog visai neblogai sutvarkytos aikštės tyčinis sudarkymas, rafinuotas vandalizmas. Kita vertus, taip pat neaišku, ar kas nors iš mūsiškių skulptorių įstengtų deramai pavaizduoti Vytį. Juk, kaip galima spręsti iš įvairių pavyzdžių, niekam nepavyksta sukurti gerą žirgo skulptūrą. O ant kokio kuino užsodinti kilnų raitelį būtų tiesiog donkichotiškas triukas.

Geltonas autobusiukas sustojo Smetonos g. Vilniuje, prie namo, pažymėto 6-uoju numeriu. Čia beveik prieš du dešimtmečius įkurta (2000 m. kovo 7 d.) sėkmingai veikia radijo stotis ,,Žinių radijas”. Į šią radijo stotį pagal anksčiau numatytą programą, siekdami įtvirtinti teorines žinias, atvyko Lentvario pradinės mokyklos Jaunųjų žurnalistų būrelio nariai.

Mūsų kolega Rolandas Vizgirda apsiuntė LŽS svetainei įvairių Lietuvos ir Rusijos rodiklių palyginimus. Čia iškalbingas yra spaudos ir žodžio laisvės indeksų skirtumas.

Kad sukurtas vaizdo įrašas, naujiena ar kita informacija lengvai pasklistų internete, šiandien nereikia turėti specialaus išsilavinimo ar didelių investicijų. Dėl to atsiradus dideliam informacijos srautui šiandien sunku orientuotis, kas yra tiesa, o kur tik netikros žinios (angl. fake news), propaganda, užslėpta reklama ar melas, kuris tapatinamas su neginčijamais faktais. Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto dekanės doc. dr. Živilės Sederevičiūtės-Pačiauskienės, su tuo susiduriame kiekvieną dieną, todėl svarbu, kaip tai veikia mus ir mūsų kasdienybę.

Vėl baru save. Aš nesąžiningai net 56 metus užmiršau ir poemą „Sąžinė“. Knygikę gelsvais drobiniais viršeliais, išleistą 1960 metais. Poemą parašė mano neblogas literatūrinis bičiulis Vilniuje, poetas, žurnalo „Sveikatos apsauga“ vyriausiasis redaktorius 1961-1989 metais Eduardas Selelionis (1928-1993).

Galima kalbėti apie kiekvieną eilutę, kuri slepia iškreiptą požiūrį į santuoką, šeimą ir liudija deformuotus bendro gyvenimo bruožus. Tai beprotiško, kvailo, kosmopolitiško feminizmo antspaudas lietuvės moters sąmonėje, o taip pat gal būt liudijimas skaudžios moterų patirties gyvenant su neišprususiais, tinginiais, agresyviais vyrais, kurie toli atsilieka nuo moters daugybėje sričių.

Teises jau turintis vairuotojas ekspromtu kelyje ne gali, o privalo kaip „Tėve mūsų“ išvardinti horizonte regimus devynis objektus. Toks asmeninės orientacijos testas, žaibiška patikra.

Mūsų bičiulis Rolandas Vizgirda atsiuntė LŽS svetainei štai tokį matematikos uždavinėlį.