Ėjau apie kažką galvodamas, nesidairydamas į nieką. Viskas buvo žinoma, kasdieniška, saviškai prisijaukinta. Mintys klaidžiojo kur panorėjusios, neužduodamos jokių klausimų, neieškodamos atsakymų.

Vakaras. Poilsis.

Netikėtai mano žvilgsnis užkliuvo už prie šiukšlių konteinerių stovinčio žmogaus. Užkliuvo ir sustojo. Iš pradžių nesupratau kodėl. Juk tai, deja, įprastas reginys, kurio daugelis, beje, kaip ir aš pats, stengiamės nepastebėti. Stengiamės nepastebėti, kad tas vaizdas neįsibrautų į pasąmonę ir, ginkdie, ten apsigyvenęs, jos klaidžiais keliais nenuvestų mūsų pačių iki tokios žmogaus dalios.

Tačiau šis „verslininkas" nebuvo panašus į tuos, kurie, rausdamiesi konteineriuose, ieško plastmasinių butelių, stiklinės taros ar kitų iš mūsų gyvenimų jau išmestų, bet jiems dar tinkamų daiktų. Žmogaus veidas buvo susimąstęs, bet giedras, o rankose jis laikė tikrai taros priėmimo punktams netinkamą daiktą. Tai buvo maža žaislinė mašinėlė - gerokai aplankstytas raudonas lenktyninis „Ferrari". Vartydamas žaislą ir iš visų pusių apžiūrinėdamas jis svarstė, ar būtų įmanoma jį sutaisyti taip, kad tiktų Kalėdinei dovanai. Artėjo Kalėdos...

Artėja Kalėdos. O tas žmogus vis lieka ir lieka mano mintyse. Jis vis taiso ir taiso savo lenktyninį „Ferrari", kurį ruošiasi padovanoti savo anūkui. Gal ta dovana padės laimėti gyvenimo lenktynes, bent jau nelikti tarp paskutiniųjų, kurie negauna jokių gyvenimo prizų, jokių dovanėlių.

Kai po savaitės aš nunešiau ir padėjau prie to šiukšlių konteinerio surastą namuose panašią mašinėlę, kitą dieną jos jau neberadau. Neberadau ten palikęs ir Lego kaladėlių, ir dar pakankamai gražios, nors nuo laiko jau pražilusios lėlės.

Kai nei namuose, nei garaže nebeliko jokių žaislų, sėdau rašyti šio apsakymo, kad visiems apsakyčiau, jog pats didžiausias stebuklas - padaryti kitiems nors mažą stebuklą, padovanoti kitiems, o ypač mažiesiems, kad ir nedidelį, bet tikrą džiaugsmą.

Argi mes visi nerastume namuose, soduose, garažuose nereikalingų žaislų, gal ir drabužėlių, kuriuos gražiai priglaudę prie visur esančių, kasdien mums būtinų konteinerių, kažkam padarytume netikėtą Kalėdinį stebuklą.

Kalėdinis stebuklas ir yra ypatingas tuo, kad jis pirmiausia įvyksta tam, kuris jį stengiasi padaryti.

Su artėjančiom Kalėdom!

Visada Jūsų -

rašytojas Jeronimas Laucius

P. S. Šis aprašytas nuotykis įvyko Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, šalia „Šatrijos" vaikų ir jaunimo klubo esančių konteinerių. Ten pat šventiškai sningant aš ir palikau savo Kalėdinę dovaną.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-04 15:20

Atgal