Kiekvienų metų sausis vis primena tas nepamirštamas dienas, kai tuometės SSRS kariškiai ėmėsi vykdyti bukaprotišką įsakymą - užgrobti prieš metus nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos radiją ir televiziją, Spaudos rūmus, kitas spaustuves, redakcijas. 2001 m. balandį tuomečio laikraščio „Žurnalistų žinios" redaktorė Sigita Jacinevičienė pasiūlė man pasikalbėti su parlamento gynėju Vytautu Vyrukaičiu apie dešimtmečio senumo įvykius, kai iš Spaudos rūmų buvo išvaikyta keliolika redakcijų, ir parengti publikaciją.

Ėjom su Vincu Vyrukaičiu Laisvės prospektu Vilniuje nuo Šeškinės iki Spaudos rūmų ir kalbėjomės apie 1991 metų balandį. Anų dienų Sąjūdžio žmogus, parlamento gynėjas, sekė man kone detektyvines laisvės kovų istorijas. Viena jų (dėl to ir susitikom) - apie geltoną badautojų namelį, stovėjusį prie Spaudos rūmų, o vėliau atgabentą prie Vilniaus savivaldybės.

„Žinai, vis nervinuosi, kad kurią dieną kas neužtinkuotų tų pėdsakų", - rodė V. Vyrukaitis kariškių kulkų išvarpytą Spaudos rūmų fasadą ir garsiai svarstė, kaip reikėtų pažymėti tą vietą. Juk tai esanti tikra memorialinė lenta. (Regis, atmintis ne tik netobula, bet ir nevisagalė - tą „memorialinę lentą" dabar dengia didžiulis reklaminis vienos radijo stoties skydas. Tiesa, 2011 metais netoli įėjimo durų buvo pritvirtinta tikra atminimo lenta su įrašu „1991 m. sausio 11d. Sovietų Sąjungos kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus. 1991 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos valstybė atgavo Rūmus laisvajai spaudai").

1991 metų pavasarį prie Spaudos rūmų stovėjo geltonai dažytas statybininkų namelis. Jame 30 dienų badavo spaustuvininkas Pranas Jatkevičius, protestuodamas prieš Spaudos rūmų užgrobimą. Pastate, kuriuose anksčiau kunkuliavo daugybės respublikinių laikraščių redakcijos, šeimininkavo „kapėesesininkai".

„Jatkevičius buvo pasiryžęs badauti iki galo, - prisiminė V. Vyrukaitis. - Reikėjo gelbėti žmogų. Aš tuo metu buvau Vilniaus miesto tarybos deputatas, tad pirmiausia ir atėjo į galvą mintis: o jeigu mums, septyniasdešimčiai deputatų, ėmus budėti namelyje? Nors po vieną naktį..."

Ši žinia kaipmat ir pasklido. Taip badautojų namelis nuo Spaudos rūmų atkeliavo iki tuometės Černiachovskio (dabar V. Kudirkos) aikštės.

„Sėdim su Algimantu Arnastausku naktį namelyje, rankose laikom ginklus - plaktukus. Aplink, girdim, ūžia kariškių mašinos, šmirinėja „jedinstvininkai". Nežinai, ką jie gali sugalvoti. Pasakysiu tikrą tiesą - nei anksčiau prie parlamento, nei tada baimės nejaučiau. O juk buvo sąrašai tų, ką būtų likvidavę. Baimę patyriau, kai sūnus studentas, budėjęs mieste, kelias naktis negrįžo namo", - pasakojo pašnekovas.

P. Jatkevičiaus pradėtą bado akciją V. Vyrukaitis su draugais išplėtė iki piketo už žiniasklaidos laisvę, už visų užgrobtų spaudos, radijo ir televizijos pastatų grąžinimą.

„Rinkdavomės prie tuomečio LKP CK pastato, kuriame būrėsi M. Burokevičiaus kompanija. Apsivyniodavome kelius, juosmenis, pečius kartono lapais - taip saugojomės nuo galimų „bananų" kirčių. Rankose laikydavau šūkį: „Dieve, padėk jiems susigrąžinti protą, o mums - radiją ir televiziją". Prisimenu, kartą tie LKP rūmų sargybiniai įsiuto, išlėkė iš pastato su tokiais ilgais „bananais", kokių nebuvau net matęs, ir jau puls mus. Mes - trauktis, o čia, kur buvęs, kur nebuvęs, pats tarybinis generolas Naudžiūnas. Atsirėmėm į jį - tai mus ir apsaugojo", - prisiminė V. Vyrukaitis.

Badautojai neliko vieniši. Ateidavo žmonių, atnešdavo gėlių, linkėdavo ištvermės, siūlydavosi budėti. Toks pastiprinimas labai praversdavo naktimis. Paskui V. Vyrukaitis nutarė nueiti į Žurnalistų sąjungą - gal ji galinti daugiau prisidėti. Išklausė sąjungoje V. Vyrukaitį, bet nepasakė nei taip, nei ne.

„Atsistojo tuomet Laimonas Tapinas ir sako: „Vyrai, jie kovoja už mūsų reikalą, negalim likti nuošaly". Tada jau susizgribo. Važiavo žmonės iš rajonų redakcijų, budėjo".

Taip geltonasis badautojų namelis išstovėjo dar kokį mėnesį. Tada, 1991 metais, prie badautojų priėjęs „kapėesesininkų" televizijos žvaigždė V. Kasperavičius, sako, paklausęs: „Badausit?", ir pats ciniškai atsakęs: „Jūs liesėsit, o mums daugiau liks". Neliko jiems Lietuvos, o joje neliko ir paties V. Kasperavičiaus.

„Gerdavome tik vandenį, nors galėdavome ir lašinių sukirsti. Bet ne - laikėmės savo principų. Ištindavo kojos..." - atsiduso pašnekovas.

Tokios buvo tada dienos. Jų įvykius laikas, žiūrėk, jau ir mėgina užnešti užmaršties dulkelėmis ar komerciniais skydais. Beje, V. Vyrukaitis, gynęs žurnalistus, buvo ir pats tapęs žurnalistu: bene pusmetį dirbo Lietuvos radijuje.

Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.