2021 m. gruodžio 3 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Du Ažusieniai: vienas vaikšto žeme, kitas skrieja aplink Saulę

2021-01-20
 
Teresė Kezienė

Teresė Kezienė

 

Teresė Kezienė,
LŽS narė

 

 

 

Daktaras Algimantas Užusienis prieina prie lango ir laukia, kol pasirodys žvaigždės. Visą gyvenimą domėjosi Visatos paslaptimis. Penkis dešimtmečius astrofiziką dėstė Pedagoginio instituto studentams. Iš to aktyvaus gyvenimo, mokslo žinių pynės turbūt neįmanoma išsivaduoti.
Įdomus, gal net retas susidvejinimas: vienas Ažusienis vaikšto žeme, kitas Ažusienis - asteroidas, pavadintas jo vardu, skrieja savo orbita apie Saulę.

 

 

Nuotolinis mokymas ir mokymasis. Seimo nuotoliniai posėdžiai... Ir funkcinis neraštingumas. Žinoma kieno - senyvų žmonių. Šiuos terminus kasdien vartoja ne tik jaunimas ir atsakingi valstybės darbuotojai, bet ir tie, kurių niekas nebegirdi. Jie peržengė pensininkui nubrėžtą liniją, jie nepakluso senų žmonių mirtingumo statistikai. Jie gyvena. Gyvena izoliavęsi savo kambariuose, butuose, neperžengdami namų slenksčio. Bet ne iš baimės užsikrėsti pandemiją sukėlusiu baisiuoju virusu, o dėl sveikatos, dėl nepaklusnių kojų. Jie artimųjų mylimi ir globojami, bet vis tiek neatsisako savarankiško gyvenimo, savojo gyvenimo būdo. Jie irgi praktikuoja nuotolinį bendravimą, tik ne tuo telefonu, kuris reklamuojamas. Tai mažas pažįstamų būrelis. Truputį pasišaipydami tą bendravimą jie patys vadina disputų klubu. Disputas, esą, tai lyg gimnastika protui pramankštinti, kad iš atminties užkaborių vėl sugrįžtų pamirštos žinios. Dr.Algimantas Ažusienis, kuriam šį sausį sueina devyniasdešimt, su lengva šypsenėle pasiūlo „labai nesiplėsti", kalbėtis ir vienas kitą papildyti žiniomis apie Kosmosą ir Žemėje vykstančius procesus.
Tokia tema pralinksmina: nors „siaura", bet neišsemiama. Dar daug metų galėsime džiaugtis gyvenimu. Visai maloni perspektyva.
Algimantas Ažusienis nebuvo iš tų kūdikių, kuris lopšyje būtų paskelbęs: aš - astronomas. Anksti išmokęs skaityti, įniko į tėvo Danieliaus Ažusienio prenumeruojamus laikraščius, sukauptas knygeles. Ir susidomėjo istorija. Bet baigdamas vidurinę mokyklą ėmė abejoti pasirinkimu.
Tėvas - grynakraujis valstietis - negalėjo patarti. Jis sakydavo, kad pats žmogus turįs ieškoti savo kelio, kaip ieškojo jis, Danielius. Gimnazistui reikėjo greitesnio, aiškesnio patarimo - ką rinktis? Neišgirdo. Vėliau Algimantas prisipažino: „Tėvas sakė, rodė visu savo gyvenimu. Galiu kaltinti tik save, kad buvau kurčias".
Kartais Algimantui atrodo, kad tėvas ir dabar jį lydi ir laimina, nors tiek metų dabar juos skiria nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios. Tėvas atsisakė eiti į carinę rusišką mokyklą, skaityti išmoko eidamas paskui plūgą. Išvaro vagą, leidžia arkliui pailsėti, o pats atsiverčia elementorių. Išverčia antrą vagą - ir vėl viską, lyg ritualą, pakartoja. Su elementorium nesiskyrė, visur jį nešėsi už marškinių užsikišęs. Kai dar paaugo, kai pašaukė į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, komisija nustebo: Danielius rašė beveik nedarydamas klaidų, net nosinėms balsėms rado jų vietą. Po Nepriklausomybės paskelbimo tokių kareivėlių, skaitančių ir rašančių, dar buvo mažuma. Vaikiną pasiuntė mokytis. Baigęs veterinarijos felčerių kursus buvo paskirtas į artilerijos ir kavalerijos arklių veterinarinės priežiūros tarnybą. Perkeltas į Kauną, pasinaudojo proga ir vakarais ėmė lankyti Liaudies universiteto paskaitas. Todėl be galo pasipiktino matydamas dykinėjančias įžūlias jaunų žmonių grupeles, šūkaliojančias nepadorius žodžius, ardančias tvarką, nežinia ko siekiančias. Labiau patyrę kariai kalbėjo, kad vėl buriasi komunistuojantys elementai. Tie, kurie išliko gyvi po nesenų kovų Lietuvoje, baiminosi augančios anarchijos, iš Rytų siunčiamos propagandos ir, kaip jie įtarė, lėšų šioms siautėjančioms bandoms. Anarchistai darėsi vis drąsesni. Kartą, prikibę prie vaikščiojančių kelių kareivių, pareikalavo nusiimti uniformines kepures. Kitą kartą jau su lazdomis jas numušė nuo galvų. Tai buvo ir įžeidimas, ir pažeminimas.
Ne politikas, Danielius buvo tik kareivis, bet visa tai matydamas juto kažkokį neapibrėžtą pavojų. Vis galvojo, gretino faktus. Prezidentas Kazys Grinius, tikras demokratas, geraširdis žmogus, matyt, neįvertino grėsmės, elgėsi atvirkščiai: atleido grupę aukštų karininkų, pradėjo mažinti kariuomenę. Nesidomėjo, kas vyksta Kauno gatvėse ir kokiomis nuotaikomis gyvena kariuomenė. Danielius nedalyvavo 1926 metų kariuomenės suorganizuotame perversme, bet kai tai įvyko, priėmė kaip neišvengiamą žingsnį. Gal tada ir atrado savo tiesą, kurios paskui laikėsi visą gyvenimą. Jei nori laisvės, gink savo kraštą, jei nori matyti šviesesnę savo valstybę, padaryk daugiau nei gali. O tų įvykių prieš 1926 metų karinį perversmą, ilgai neužmiršo, prisiminė su pasidygėjimu. Pasakojo kaimynams ir savo vaikams. Dešimtmetis Algimantas jau buvo ne kartą girdėjęs, kartais jam atrodydavo, lyg pats buvo matęs atšliaužiantį priešą. Net kai įstojo į Fizikos matematikos fakultetą, jo laisvalaikio hobiu liko Lietuvos istorija, išsiplėtusi iki tautų istorijos.
Grįžęs iš kariuomenės Danielius Ažusienis su jaunatvišku įkarščiu, nepavargdamas ėmėsi darbų savo kaime. Jo veikla plėtėsi, o apie tą laiką, kurį jis „nuvogdavo" iš šeimos, vaikams aiškino paprastai: dirbu Lietuvai. Iš pradžių ėmė dalytis veterinarijos žiniomis, kurias parsivežė: gydė kaimynų ir plačios apylinkės žmonių gyvulius, patarinėjo, kaip gerinti bandą, kaip pieno produktus paversti kokybiška, paklausia preke. Padėjo statyti modernią pieninę, organizavo melioracijos darbus. Dirbo to meto sąlygomis: susibūrę kaimynai savo rankomis, su kastuvais kasė griovius griovelius, sausino šlapias dirvas. Matė: ne veltui dirba. Gal ne taip greit viskas kito, bet keitėsi į gerąją pusę.
Ažusienių šeima gyveno ne pačiame Subačiuje, o Subačiuke, senojo Subačiaus geležinkelio stoties miestelyje. Gyventojų buvo ne tiek daug, bet stotis skatino gyvenvietės augimą. Žmonės ėmė dalytis aimanomis, kad jie atskirti nuo Subačiaus, kad toli bažnyčia jų pavargusioms kojoms. Danielius suburia komitetą, kuris pritaria gyventojų nuomonei - jiems reikia savos bažnytėlės. Komitetas pirmininku išrenka Danielių Ažusienį. Prasideda medinės bažnyčios statyba. Antrojo pasaulinio karo pradžia randa bažnyčią pastatytą, o paskelbtai Tarybų valdžiai tenka ją nacionalizuoti - jų ideologijai labai netinkamas statinys. Paskelbia, kad čia bus atidarytas kino teatras. Net suolus žmonėms susėsti užsako. Žmonės ima kurti anekdotus, nes paskui sovietų pagaminti suolai tarnavo čia susirenkantiems tikintiesiems. Žinoma, kol buvo pagaminti tinkami.
Danielius visus stebino savo energija, o jo geranoriškumas buvo plačiai žinomas ir labai vertinamas. Kaimynai sakydavo, kad jis pritinka visur - ir prie darbo, ir prie linksmų bendruomenės susibūrimų. Net sovietiniais metais, kaip specialistas, buvo įtrauktas į veterinarinę tarnybą Kupiškio rajone. Ištremti šį žmogų į Sibirą ar palikti Lietuvoje? Kaip pasakoja sūnus Algimantas, ištremti buvo užsimota kelis kartus. Bet kuriamuose kolūkiuose buvo daug bėdų: stovėjo apšlubę arkliai, žaizdotais pečiais, nugaromis ir šonais, suvarytos karvės sutinusiais tešmenimis. Prastai prižiūrimi galvijai gaišo, išbadėję buvo virvėmis keliami. Danielius negalėjo žiūrėti į tas gyvulių kančias. Vėl ėmėsi savo profesijos. Per tą nepabaigiamą tėvo darbą Ažusienių šeima taip ir liko trėmimų nepaliesta.
Penktasis dešimtmetis ėjo į pabaigą ir buvo vienas žiauriausių laikotarpių Lietuvos istorijoje. Prievarta, žiaurumas, propaganda ir melas. „Ir tiek maža racionalaus proto, - pats sau kartojo Algimantas. - Pasirinkęs istoriją, žmogau, kam ir kaip dėstysi?"
Atmetė istorijos specialybę. Vidurinės mokyklos baigimo medalis teikė daug galimybių rinktis. Matematika? Formulių nekraipysi, su politika neapvesdinsi... Nunešė pareiškimą į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Bus matematikas. Įstojo. Iš kaimiško Subačiaus atvažiavo į intelektualų pasaulį. Išsigando. Jų, mokinukų, žinias nuo tų, kurias čia išgirdo, skyrė kosminiai atstumai. Vaikinai už jo nugaros žaidė „laivų karus". Kiti bėgo iš fakulteto, nes nesuprato nieko, ką dėstytojai rašė ant lentos, aiškino. Algimantas užgulė knygas. Viską galima išmokti, bet juto, kad jam norisi pasukti arčiau gyvenimo realybės, arčiau eksperimento. Perėjo į fizikos specialybę. Susidraugavo su fizika ir susidomėjo astronomija. Šios dvi kryptys labai jungėsi: juk Visatos kilmė - gryna fizika. Perspektyvų absolventą pakvietė likti aukštojoje mokykloje, dėstyti studentams astronomiją. Programą Algimantas kiek pakeitė. Taip atsirado astrofizikos kursas. Pedagoginiame institute jis dėstė beveik penkiasdešimt metų.
Algimantas, patyręs specialybės rinkimosi vingius, labai gerai suprato, kaip jaučiasi silpnesni, svyruojantys - pasiduoti ar veržtis pirmyn? Jis mokėjo ir sudominti, ir padrąsinti. Todėl ėmė garsėti, kaip įdomus dėstytojas. Į jo paskaitas pasiklausyti atbėgdavo smalsuoliai ir iš kitų specialybių.
Dėstytojas vis mokėsi. Pirmąją jo knygą, pasirodžiusią 1956 metais, „Marsą", lydėjo naujos mokslo populiarinimo knygos: „Tarpžvaigždinės medžiagos fizika", „Sprogimas Visatoje", „Kauno astronominės observatorijos istorija". 2007 metais pasirodė dar viena Algimanto Ažusienio knyga - „Visatos kilmė ir raida".
Kai kurie jo mokiniai dirbo Molėtų observatorijoje. Jau atsirado galimybė iš Žemės stebėti ne tik tolimąsias planetas, bet ir kur kas mažesnius darinius, tokius kaip asteroidai. 
2002 metų kovo naktį Molėtuose dangų tyrinėjo Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto keli astronomai - Kazimieras Černis, Kazimieras Zdanavičius, jo sūnus, taip pat astronomas, Justas. Jie pastebėjo naują asteroidą. „Tai bus 95593-iasis asteroidas?" - dar patys negalėjo patikėti.
Nepagausi jo kaip skrendančio paukštelio, pasiguldęs neišmatuosi, neištyrinėsi. Nedidukė atrastoji „planeta" apie Saulę apibėgdavo per 1945 dienas. Kol tai apskaičiavo, kol ištyrinėjo, koks jos dydis, kol aprašė, iš kokios ji medžiagos, atėjo 2006 metai. Dabar jau buvo galima suteikti asteroidui vardą, įrašyti į Tarptautinį asteroidų cirkuliarą kaip pažįstamą objektą. Pagerbdamas savo mokytoją, Kazimieras Černis atrastąjį 6 kilometrų skersmens akmens asteroidą pasiūlė pavadinti dėstytojo Ažusienio vardu. Tuo metu lietuviškais vardais jau skriejo penki asteroidai: Čiurlionis, Lietuva, Vilnius, Kaunas ir Straižys. Ažusienis - šeštasis.
Taip jau atsitiko, kad vienas Ažusienis skrieja Visatoje, sukasi nubrėžtu taku, dėsnių nustatytu greičiu, o kitas - gyvena Žemėje. Tas, kuris Žemėje, eina prie lango ir vis žiūri į dangų, gyvena atmintyje užrašytomis paskaitomis ir domisi naujausiomis mokslo žiniomis, protu sunkai suvokiamais eksperimentais. Viskas kinta. Evoliucija turi savo dėsnius. Žemė - tik vienas iš dangaus kūnų.
Pasiūlęs draugams nuotoliniu būdu pasikalbėti, panarplioti šias problemas, jis, visų pirma, galvojo apie Žemės ateitį.
Į Algimanto pasiūlymą pirmasis telefonu atsiliepia mokslo draugas, gyvenantis kitame mieste.
- Gal šiandien nusileiskime keliom pakopom, - siūlo jis. - Tiek pokyčių aplinkui. Išsirinkome naują Seimą, turime naują Vyriausybę... Kitimas, judėjimas - kosminis procesas. Mes irgi Visatos dalis...
- Pasiūlymas priimtas, - Algimantas džiaugiasi. Jam labai svarbu, kad jo draugai vis dar išlaiko neramią dvasią, ieško proveržių iš jiems pasiūlyto ramaus senų žmonių gyvenimo.
- Bet aš noriu dar labiau siaurinti temą, - sako draugas. - Kodėl žmogaus dvasinis pasaulis taip lėtai evoliucionuoja, tobulėja? Sakytum, materija plečiasi, dorovė siaurėja. 30 metų laisvės, o visur - seime, vyriausybėje, net tarp teisėjų vis dar atsiranda trokštančių tik materijos. Lyg alkani duonos. Tarnauja firmoms, kompanijoms, iš kurių bus asmeniškos naudos, bet - ne visiems, ne valstybei. Nors seniai įrodyta, kad laimės reikia ieškoti visai kitose vertybėse. Matąs tokius pavyzdžius, ir paprastas žmogelis ima visaip išsisukinėti, kad tik išvengtų privalomų mokesčių. Darosi užburtas ratas.
Aš noriu tikėti, matau nesavanaudiškus savo vaikus, - dėsto toliau, - bet mane spaudžia aplinka: netikėk. Nusivilsi. Tada aš imu pykti. Šaukiu: noriu teisingumo. Noriu matyti žmones, gyvenančius pagal tos dorovės principus, kurie padėjo išlikti pirmosioms bendruomenėms, tų principų, iš kurių vėliau išaugo Konstitucijos, gerbiančios žmogaus teises. Noriu, kad teisingumo įstatymas būtų teisingas. Įtvirtinkime jį. 
Algimantas prisipažįsta: jį skaudina šios problemos. Kartais apie jas mąstydamas net neužmiega. Kaip mokslininkas, jis turi ir kitų argumentų. Kai suartėja dvi žvaigždės, kai jos sprogsta, - sako jis, - iš to chaoso atsiranda kažkas nauja. Mūsų Žemė irgi susiformavo iš kosminių dulkių debesies. Ji gyva milijardus metų. Mūsų pėdos ją kasdien paliečia. Iš Sąjūdžio, iš Sausio 13 dienos, tarytum iš dviejų planetų - šviesos ir tamsos - susidūrimo, gimė Laisvė. Dulkių liko daug. Jos nusės. Negali nenusėsti. Žinoma, jei padėsime, jei norime savo valstybės ateities. 
Algimantas Ažusienis prieina prie įrėmintos nedidukės nuotraukos. Tai jo šeima. Jis ant rankų aukštai iškėlęs laiko savo tėvo Danieliaus Ažusienio penktos kartos įpėdinę, Mildą, meilės deivės vardu pavadintą. Penktoji karta. Ar šių kartų žmonės patyrė mažiau sunkumų, vargų? Ar neįveikė, nenugalėjo? Ar ne jų palikimu mes gyvename?
Astronomas, fizikas. Kelis dešimtmečius mintimis keliavęs, klaidžiojęs po Visatą, bandęs suprasti jos paslaptis, dabar laiko iškėlęs kūdikį. Ir jaučia, jo rankos perduoda meilę, didesnę už jį patį. Širdies, sielos bangomis siunčia šiai mažai mergytei savo dvasinę išmintį, kurią patyrė iš savo tėvo, kurią kaupė keturios kartos ir štai perduoda penktajai. Ta tiesa tokia paprasta ir visiems suprantama. Jei nori, kad tavo kraštas, tavo tauta, valstybė turėtų ateitį, būtų šviesesnė, - dėl jos padaryk daugiau, negu manai galįs padaryti.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-01-20 13:17
 
 

Komentarai (3)

Jūsų el. paštas

Bendrietis

2021-01-27 13:58

Šis rašinys patvirtina nuostatą, kad svarbu ne tik apie ką, bet ir KAIP rašyti. Tikėtina, jog autorės kalbos ir stiliaus mokytojai Universitete galėjo būti didieji lietuvių kalbos sergėtojai ir puoselėtojai Julija Žukauskaitė, Adelė Laigonaitė, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis. Ačiū, Teresėle:)
POST SCRIPRUM. Vienintelis riktas: įžangoje parašyta pavardė Užušilis, nors šiaip visur - Ažušilis (Kaip VLE).

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Deimantė

2021-01-21 11:43

Nustebinote - lietuviški asteroidai! Nuostabu! Puiku!

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Valentinas

2021-01-21 11:41

Nežinojau, kad yra asteroidų su lietuviškais vardais.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media