Kitu kampu

Jonas Vėlyvis

Žurnalistas Hans-Martin Tillack manė, kad neteisėtus administracinius aktus pirmiausia sudaro Belgijos teisminėms institucijoms pateiktas OLAF skundas. Jo žodžiais jis yra neteisėtas, nes pažeidė keletą procedūrinių reikalavimų bei pagrindinę teisę, t. y. spaudos laisvę. Žurnalistas Hans-Martin Tillack taip pat nurodo du OLAF pranešimus spaudai. Šiuo atžvilgiu ombudsmenas pareiškė, kad pranešimas spaudai, pagrįstas gandais, yra akivaizdus netinkamo administravimo atvejis ir pažeidžia proporcingumo principą. Todėl šis pranešimas turėtų būti laikomas neteisėtu administraciniu aktu. Galiausiai žurnalistas Hans-Martin Tillack remiasi žurnale European Voice išspausdintu OLAF spaudos atstovo pareiškimu ir per Stern TV išplatintu OLAF direktoriaus pareiškimu. Jie pakenkė ieškovo reputacijai ir dėl to, kad yra pagrįsti gandais, taip pat pažeidžia gero administravimo principą.

Be to, žurnalistas Hans-Martin Tillack teigia, kad OLAF viršijo jai suteiktos diskrecijos ribas. Atsižvelgiant į padarytų klaidų sunkumą, OLAF veiksmai turėtų būti laikomi pakankamai akivaizdžiu ES teisės normos pažeidimu.

Žurnalistas Hans-Martin Tillack tvirtino, kad jis patyrė didelę moralinę žalą - buvo pakenkta jo reputacijai ir jo profesinei garbei. Pirma, jam bus daug sunkiau gauti informacijos iš šaltinių, kuriais jis naudojasi versdamasis savo profesija. Antra, atsiras daug kliūčių parduodant jo straipsnius laikraščiams ir žurnalams. OLAF veiksmai taip pat padarė rimtos žalos ieškovo karjeros vystymosi galimybėms. Be to, moralinės žalos padarymas ypač akivaizdus, kai dėl neteisingų kaltinimų pradedamas baudžiamasis persekiojimas, atliekami kratos ir poėmiai, kaip tai buvo šiuo atveju. Žurnalistas Hans-Martin Tillack Pirmosios instancijos teismo prašo nustatyti tikslų piniginės kompensacijos dydį, kuris atlygintų žalą ir kartu turėtų atgrasantį poveikį Komisijai. Žurnalistas Hans-Martin Tillack laikinai siūlo 250 000 eurų sumą.

Dėl priežastinio ryšio žurnalistas Hans-Martin Tillack teigia, kad žala jo reputacijai padaryta OLAF pranešimais spaudai ir paskesniais pareiškimais, o kulminacinis taškas buvo OLAF skundas Belgijos teisminėms institucijoms, dėl kurio atlikta krata jo namuose ir biure. Šiuo atžvilgiu OLAF tyrėjai teisminėms institucijoms patarė ir skunde joms perdavė informaciją, kuri jas suklaidino dėl skubos bei dėl būtinybės imtis veiksmų. Žurnalisto teigimu, tai, kad Belgijos institucijos veikė šiek tiek neapdairiai, nedaro poveikio pareiškimo pagrįstumui.

Dėl OLAF panešimų spaudai ir kitų viešų pareiškimų žurnalistas Hans-Martin Tillack pažymi, kad yra išimtis tai, jog OLAF skelbė pranešimus, kuriuose nurodyta apie pradėtą tyrimą. Taip pat, jo nuomone, kiekvienas, kuris domėjosi byla, nedelsiant jį prisimins kaip žurnalistą, papirkusį ES tarnautoją. Be to, šiuo metu žinomos faktinės aplinkybės atrodo daug rimtesnės, nei tos, kurias nagrinėjo ombudsmenas. Iš tiesų OLAF dezinformavo ombudsmeną teigdama, kad ji informaciją gavo iš patikimų šaltinių, būtent - Europos parlamento narių, nors vienintelis šaltinis buvo neįvardijamas kažkoks G.

Žurnalistas Hans-Martin Tillack pažymi, kad OLAF vieši tvirtinimai yra ne tik netinkamo administravimo atvejis, bet taip pat pažeidžia gero administravimo ir nekaltumo prezumpcijos principus ir teisę į teisingą teismo procesą. Pranešimų spaudai paskelbimu taip pat pažeidžiamas ES reglamentas 1073/1999 8, nes perduota informacija, gauta atliekant vidaus tyrimus, yra profesinė paslaptis.

Suprantama, jog ES Komisija tvirtino, kad abu prašymai dėl žalos atlyginimo nepagrįsti.

Pirma, dėl prašymo atlyginti žalą, susijusią su informacijos perdavimu Belgijos ir Vokietijos teisminėms institucijoms, ji teigė, kad OLAF nepažeidė jokios teisės normos. Be to, žurnalistas Hans-Martin Tillack neįrodė pakankamai akivaizdaus nustatytų OLAF diskrecijos ribų pažeidimo.

Dėl tariamos žalos tikrumo pareiškime nepateikta konkrečios informacijos apie ieškovo ypatingą profesinę situaciją. Pastarasis dirba žurnale Stern ir jo reputacijai nepakenkė Belgijos institucijų atlikti krata ir poėmis.

Pirmiausia žurnalistas Hans-Martin Tillack neįrodė priežastinio ryšio tarp OLAF informacijos perdavimo ir žalos, kurią jis teigia patyręs. Iš tiesų du nepriklausomi ir savo nuožiūra atlikti Belgijos institucijų aktai - teisminio tyrimo pradėjimas ir krata bei poėmis - nutraukia priežastinį ryšį. Tik krata ir poėmis galėtų būti tiesioginė ir lemiama nurodomos žalos priežastis. Komisijos nuomone, jei nebūtų atlikta krata, kuri priklauso nacionalinių valdžios institucijų diskrecijai, nekiltų jokio pavojaus pakenkti ieškovo informatorių anonimiškumui. Jei žurnalistas Hans-Martin Tillack mano dėl šios kratos patyręs žalos, jis dėl jos atlyginimo turėtų kreiptis į Belgijos valstybę.

Antra, dėl prašymo atlyginti pranešimais spaudai ir kitais viešais pareiškimais padarytą žalą Komisija mano, kad OLAF nepažeidė jokios teisės normos, susijusios su ieškovu, o ypač su jo reputacija. Konkrečiai kalbant, pranešime spaudai nenurodytas žurnalisto vardas ar spaudos leidinys. Tik Stern išspausdintame pranešime šis žurnalas nurodė, kad tik jis išimtinai turi atskleistus dokumentus ir įvardijo žurnalistą. Be to, pranešime esminis pradėto vidaus tyrimo objektas buvo aprašytas labai neutraliai. Jame nebuvo nieko melagingo ir jis nebuvo neproporcingas. Teigti, kad jos spaudos atstovas savo pareiškimais peržengė ribas, reikštų atimti iš OLAF bet kokią teisę skelbti pranešimus spaudai, patvirtinančius pradėtą tyrimą ir nurodančius jo objektą. Papildomai Komisija pastebėjo, kad OLAF nepadarė sunkaus ir akivaizdaus santykiuose su žiniasklaida nustatytų savo diskrecijos ribų pažeidimo.

Be to, Komisija teigiė, kad bet kuriuo atveju nėra jokio priežastinio ryšio tarp pranešimo spaudai ir galimai ieškovo reputacijai padarytos žalos. Atsakovės Komisijos teigimu, netgi darant prielaidą, kad paskelbus OLAF pranešimą visuomenė galėjo jį aiškinti kaip įvardijantį žurnalistą, rytojaus dieną paskelbtas Stern pranešimas nutraukė bet kokį priežastinį ryšį.

Galiausiai dėl ombudsmeno išvados Komisija pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, kuriomis jis pagrindė savo rekomendaciją, buvo skirtingos nei tos, kurias per šį procesą Pirmosios instancijos teismui pateikė Komisija. Be to, tai, kad ombudsmenas nustatė netinkamo administravimo atvejį, negali būti prilyginta teisminiam pripažinimui, jog Komisija pažeidė ieškovo teises. Konkrečiai kalbant, ombudsmenas nenagrinėjo klausimo, ar OLAF padarė pakankamai akivaizdų teisės normos pažeidimą. Be to, jis taikė ne tas su įrodinėjimo pareiga susijusias normas, kurios reglamentuoja pagal ES teisę  pareikštą ieškinį dėl deliktinės atsakomybės. Iš tiesų ombudsmenas ir ES teismai taiko skirtingus vertinimo kriterijus ir metodus, kurie atspindi jų paskirtį ir jų aiškiai skirtingas funkcijas.

IFJ manė, kad OLAF, paprastų gandų ir spekuliacijų pagrindu perduodama informaciją Vokietijos ir Belgijos institucijoms, akivaizdžiai peržengė savo diskrecijos ar vertinimo ribas. Šia diskrecija reikėjo naudotis ypač atsižvelgiant į Reglamento 1073/1999 nuostatas ir susijusių asmenų teises bei laisves.

Įstojusios į bylą šalies (IFJ) nuomone, OLAF pažeidė spaudos laisvę, teisę į privataus gyvenimo gerbimą ir būsto neliečiamybę, ES sutartį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Reglamentą 1073/1999 bei tam tikras procedūrines normas.

(Bus daugiau)