Kitu kampu

Priegliaus upyne ir Nemuno žemupio žemutinėje dalyje gyvenusių lietuvių skalvių ir nadruvių genčių žemės XIII-XIV a. buvo minimos Lietuvos vardu, nuo XVI a. pradžios vadinamos Mažąja Lietuva, o jos gyventojai lietuviai - lietuvininkų vardu. Plačiąja prasme Mažoji Lietuva tai Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus krašto teritorija kartu paėmus. Pirmą kartą istorijoje mūsų, lietuvių kalba pripažintos tautinės kalbos statusą buvo gavusi ne Didžiojoje, bet Mažojoje Lietuvoje, tuomet buvusioje Prūsijos kunigaikštystės (vėliau, Karalystės) dalimi. Ja oficialiai buvo meldžiamasi bažnyčiose, vyko visuotinis pradinis mokslas, buvo leidžiami lietuvininkams skirti Prūsijos valdžios raštai, ja buvo naudojamasi teismuose. Mažojoje Lietuvoje susiformavo dabartinė lietuvių literatūrinė kalba, ji buvo ta lietuvių etninės žemės dalis, kurioje išėjo pirmoji lietuviška knyga (1547), pirmoji lietuvių kalbos gramatika (1653), pirmoji lietuviška poema (1818), pirmasis lietuviškų dainų rinkinys (1825), kur išėjo pirmosios Motiejaus Valančiaus knygos (1869), kur buvo įkurta pirmoji lietuvių kraštotyros draugija (1879). Tuomet, Mažajai Lietuvai jau tapus Vokietijos imperijos dalimi, lietuvių kalbą imta sistemingai guiti iš teismų, valdžios įstaigų, net iš mokyklų ir bažnyčių. Tai paskatino lietuvininkus 1918 m. Tilžės Aktu pareikšti savo valią - jungtis į atstatomą Lietuvos valstybę! Tačiau, tik įvykus istoriniam 1923 m. sukilimui prieš Klaipėdos kraštą ėmusią administruoti Prancūzijos karinę prefektūrą ir antilietuvišką vokiškąją administraciją, Tilžės Aktu pareikštas žodis tapo kūnu - šis lietuviškas kraštas tapo neatskiriama Lietuvos valstybės dalimi. Stipriai apvokietintam Karaliaučiaus kraštui nepasisekė - nuo 1946 m. jį valdo Rusijos federacija.

Trumpai apibendrinant, be Mažosios Lietuvos indėlio neturėtume šių dienų Lietuvos valstybės. Tad, ar būtų padoru ignoruoti Mažosios Lietuvos vardą, ir jos vaidmenį lietuvių kultūros istorijoje? Pridėsiu, neužmirškime, kad Mažoji Lietuva spausdinama carinės Rusijos okupuotai Lietuvai knygas, leisdama pirmuosius patriotinius laikraščius „Aušra" ir „Varpas" padėjo jai atsilaikyti prieš lietuviškos spaudos draudimą!

2014 m. sausio 28 d. Lietuvos mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus visuotinis susirinkimas pasiūlė Valstybinei lietuvių kalbos komisijai Lietuvos vietovardžių sąrašą papildyti pavadinimu Mažoji Lietuva, tą vardą suteikiant buvusiam Klaipėdos kraštui). Šios komisijos 2014 m. sausio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos vietovardžių sąrašo pakeitimo", vietovardis Mažóji Lietuvà įrašytas dvejomis platesnėmis istorijos ir geografijos atžvilgiu skirtingomis reikšmėmis - pirmiausia kaip istorinės teritorijos pavadinimas, antra - kaip vieno iš penkių dabartinės Lietuvos etnografinių regionų pavadinimas. Tais pačiais 2014 metais Etninės kultūros globos tarybos (organizacija prie LR Seimo) Mažosios Lietuvos regioninė taryba ėmė galvoti apie heraldinį simbolį būsimam Mažosios Lietuvos herbui. 2015 m. Klaipėdos rajono merai pasirašė Kultūrinio bendradarbiavimo sutartį, kuria numatė finansuoti tokios heraldikos kūrimo darbus. Klaipėdos universitetui buvo užsakyta „krašto heraldinio simbolio" paieška (žinoma, tai apmokant).

Šiuo metu beveik 300 Lietuvos miestų, miestelių (ir net keletas kaimų) turi Valstybinės heraldikos komisijos patvirtintus herbus. Turi juos ir keturi dabartinės Lietuvos valstybės Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos etnografiniai regionai. Trūksta herbo Mažajai Lietuvai. 2017 m. rugpjūčio mėn. Klaipėdos universiteto istorikas teologas, Vokietijos garbės konsulas Klaipėdoje dr. Arūnas Baublys ir dailininkė Jūratė Bizauskienė pristatė jų sukurtą (kaip konsultantui prisidėjus ir laisvai samdomam dizaineriui Kęstučiui Mickevičiui) Mažosios Lietuvos herbo projektą. Jo reprezentacinis simbolis - Auksinis briedis mėlyname skyde, kurį prilaiko vokiečių riteris ir kuršė moteris (beje, centrinėse Mažosios Lietuvos Skaluvos ir Nadruvos apskrityse kuršių negyveno!). Pasak A. Baublio, taip siekta, kad tarp dabar gyvenančių (lietuvių) ir anksčiau gyvenusių žmonių (vokiečių) herbas taptų santarvės ženklu (?!).

Atskaitinga LR Seimui Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba klaipėdiškių projektą su dominuojančiu Briedžiu Valstybinei Heraldikos komisijai nuo 2017 metų pristatė du kartus. Jis dėl to Briedžio buvo atmetamas. Siūlyta paieškoti kito simbolio. Heraldikos komisijos pirmininkė Agnė Railaitė-Bardė pastebėjo, kad: „briedis nėra išskirtinis simbolis, kuris atspindėtų ir skleistų žinią būtent apie Mažosios Lietuvos regiono savitumą, nes Mažosios Lietuvos regionas - ne mažas Lietuvos miestelis ar kaimas, neturintis ilgametės istorijos ar kitų išskirtinių ypatybių. Mažoji Lietuva - turtingas savo istorija ir paveldu regionas, kurio vien pavadinimas didžiajai Lietuvos piliečių daliai iš karto asocijuojasi su raštijos vertybių, tautiškumo, lietuvybės puoselėjimu, savita ir unikalia kultūra".

2019 metų vasario mėnesį Mažosios Lietuvos reikalų tarybą (MLRT) į kurią iki tol Mažosios Lietuvos herbo klausimu niekas nesikreipė, ėmėsi iniciatyvos ir Lietuvos heraldikos komisijai pateikė savo argumentuotą nuomonę. Pritariusi Komisijos sprendimui atmesti briedį kaip galimą Mažosios Lietuvos simbolį, ji pasiūlė "herbui panaudoti Paryžiuje dailės mokslus baigusio, Vydūno knygų iliustratoriaus Adomo Brako sukurtą heraldinę vinjetę su lietuvininke raitele, rankoje laikančią trispalvę Mažosios Lietuvos vėliavą". Kadangi kiekvienuose Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) namuose garbingoje vietoje buvo laikoma (ir nuolat skaitoma) ypatinga Knyga - lietuviškas Šventasis raštas, MLRT pripažino, kad „Mažajai Lietuvai įprasminti labai tiktų ir herbinis skydas su knyga". Tuo būtų viešai akcentuojami Mažosios Lietuvos nuopelnai lietuviškam raštui. Mažosios Lietuvos herbas su knyga skyde taptų išskirtiniu herbu pasaulyje!

Panašaus, kaip Heraldikos komisijai, turinio raštą MLRT nusiuntė ir Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjai, Mažosios Lietuvos heraldikos kūrimo koordinacinės grupės koordinatorei Vilmai Griškevičienei. Toji, padėkojusi „už informaciją" pažadėjo raštą persiųsti grupės nariams. Tik tiek.

Mažosios Lietuvos herbo „briedinį" projektą bene daugiausia protegavo Klaipėdos dienraštis „Klaipėda". Kitos nuomonės šis laikraštis nespausdino (jo redaktoriui buvau parašęs ir aš, bet tas neatsiliepė). Viename šio laikraščio straipsnyje universiteto istorikai Vygandas Vareikis (kuriam, beje, priekaištaujamas lietuvininkų veikėjų menkinimas) ir jo vienmintė Silva Pocytė pripažino, kad Briedis pritiko ir vokiečių Prūsijos valstybės ir Vokietijos imperijos ir nacionalsocialistinės Vokietijos ir dabartinės Vokietijos skiriamiesiems ar herbiniams ženklams. Jie darė išvadą, kad Briedis tiks ir lietuviams.

O kodėl „briedinikai" nenorėjo net kalbėti apie raitelę lietuvininkę? Manau, jiems, linkusiems darytis į kaimynus (ką pasakytų šie?) ir neįvertinti lietuvininkų indėlio į abiejų Lietuvos dalių suartėjimą, buvo ne prie širdies heraldinę idėją pavaizdavusio lietuvininko A. Brako asmenybė. Priminsiu, studijavęs Paryžiaus dailės akademijoje ir knygų grafikos srityje produktyviai dirbęs A. Brakas buvo žymus Mažosios Lietuvos lietuvių kultūrinio gyvenimo organizatorius, kovojęs dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos valstybės, įkūręs vieną iš Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrių. Jo namuose kurį laiką veikė Martyno Jankaus vadovaujamas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas! Pridėsiu, A.Brakas neįtiko nei naciams (areštuotas ir tardytas Tilžės kalėjime), nei bolševikams (ištremtas į Altajaus krašto koncentracijos lagerį, kuriame ir mirė).

Prastumdami Briedį kaip „visiems tinkantį" Mažosios Lietuvos atpažinimo ženklą, jo šalininkai kreipėsi net į LR Prezidentą, kad tas paprotintų Lietuvos heraldikos komisiją... Turbūt, reaguojant į vieną iš tokių skundų, š. m. sausio 11 d. LR Prezidentūroje ir įvyko kelių Prezidento patarėjų ir kelių Heraldikos komisijos narių susitikimas su dviejų Mažosios Lietuvos herbo variantų šalininkais. Dalyvavo vyriausioji Respublikos Prezidento patarėja dr. Jolanta Karpavičienė, Heraldikos komisijos pirmininkė dr. Agnė Railaitė-Bardė, Respublikos Prezidento kanceliarijos vyriausioji heraldikos specialistė dr. Gitana Zujienė. Aistringų Briedžių mylėtojams atstovavo moterys dr. Silva Pocytė (Klaipėdos universitetas), Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė ir Mažosios Lietuvos regioninės etninės globos tarybos pirmininkė Vilma Griškevičienė (Šilutė). Lietuvininkės raitelės herbe šalininkams atstovavo vyrai MLRT pirmininkas Vytautas Šilas ir enciklopedistas dr. Algirdu Matulevičiumi.

„Briedininkių" oponentas V. Šilas teigė, kad Mažosios Lietuvos herbas turi atstovauti ne vien Klaipėdos kraštui, bet ir visai Mažąjai Lietuvai. Tokio krašto herbas turįs būti išskirtinis, nepanašus į kitų Lietuvos ir užsienio kraštų miestų herbus. O štai Rusijos federacijos valstybėje net 32 miestai ir miesteliai savo herbuose turi briedį. Herbo simboliu V. Šilas vėl siūlė profesionalaus lietuvininko dailininko Adomo Brako vinjetėje pavaizduotą raitą lietuvininkę, sėdinčią ant išskirtinio - Trakėnų veislės žirgo. Juk lietuvininko gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be žirgo, kurio daug ir folklore. Ilgametis Mažosios Lietuvos ir Visuotinės lietuvių enciklopedijų istorijos skyriaus vedėjas, Mažosios Lietuvos istorikas LŽS narys dr. A. Matulevičius tvirtai pritarė Lietuvininkės raitelės idėjai herbe. Lietuvininkės moterys išsiskyrusios kaip puikios jojikės. Kai 1834 m. Klaipėdoje lankėsi būsimasis Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas su žmona, juos Sendvaryje sutiko net 84 raitos merginos, o 1890 m. atvykusį Prūsijos karalių Vilhelmą II Tauralaukyje iškilmingai sutiko 16 tautiniais drabužiais apsirengusių dainuojančių raitų lietuvininkių. A. Matulevičius prisiminė Mažojoje Lietuvoje buvus du lietuvių raitelių pulkus su trakėnų veislės žirgais, išgarsėjusiais ir toli už Mažosios Lietuvos ribų.

Sausio mėnesio posėdis prezidentūroje baigėsi nepriėmęs jokio sprendimo, tačiau visiems buvo leista suprasti, kad Heraldikos komisija nesipriešins jei Briedis nebus pagrindinė figūra Mažosios Lietuvos herbe. Taip atsirado galimybė siūlyti kompromisinį sprendimą, atrodytų, nesuderinamoms pozicijoms.

Mažajai Lietuvai pasisekė, kad Mažosios Lietuvos žemės herbą pagal lietuvininkų dalininko A. Brako viziją su lietuvininke raitele ėmėsi parengti žinomas Lietuvos heraldikas, dailininkas dizaineris, Vilniaus Dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius, Aukštaitijos ir Suvalkijos regionų, daugelio Lietuvos gyvenviečių herbų autorius Rolandas Rimkūnas. Jo pozicija yra tokia (cituoju):

„Akcentuojant Mažosios Lietuvos regiono svarbą lietuvių raštijai, kultūros ir kalbos raidai XXI a. Lietuvos simbolikoje tinkamo įprasminimo vertas Moters vaizdinys. Moters figūra raita ant žirgo netiesiogiai konotuoja su valstybine Lietuvos heraldika - raiteliu, valdovu - kalaviju ginančiu savo kraštą. Šįkart raitelis yra simbolinė moters figūra, kaip vienas iš naujų XX -XXI a. valstybės simbolių, valstybės kurioje gerbiamos lygios įvairių žmonių teisės ir pripažįstamas vienodas indėlis į dabarties valstybės kūrimą. Moters rankoje - Lietuviška knyga. Lietuviška Knyga, kuri metaforiškai primena jog lietuviška spausdintinė knyga savo pradžią įgijo Mažosios Lietuvos teritorijoje. Ji moters rankose įprasmina lietuviško žodžio ir rašto sklaidą Lietuvos valstybės priešaušryje, be kurios aplamai sunkiai įsivaizduojamas Lietuvos valstybės atkūrimas ir klestėjimas. Moters su knyga rankoje simbolis ypač prasmingas Lietuvos valstybei ir atskirai Mažosios Lietuvos regionui. Moteris visų karų ir nelaimių liudininkė ir liudytoja, nepriklausomai nuo jos tautybės, tikėjimo, amžiaus. Lietuvė moteris, kuri apraudodama žuvusius, augino vaikus ir išliko dvasiškai tvirta. Ji kūrė Lietuvos ateitį sunkiausiomis jos istorijos dienomis".

Taigi, pagaliau turime neabejotino profesionalaus lygio Mažosios Lietuvos herbo variantą su lietuvininkės įvaizdžiu (iš tikro, ir dar kelis, neskelbiamus). Tikėkimės, kad tuo bus baigtas nevaisingas ir nereikalingas ginčas, kas svarbiau Mažojoje Lietuvoje - ar ten (tik prie Kuršmarių) augę briedžiai ar jos etniniai gyventojai lietuvininkai. Istorikai S. Pocytė, A. Baublys, V. Vareikis, kultūrininkės V. Griškevičienė (Šilutė), D. Urbanavičienė (Vilnius) ir ambicingas dizaineris K. Mickevičius, prastumdami „visiems tinkantį" provokiškumo ir rusiškumo kvapelio turintį Briedį kaip Mažosios Lietuvos atpažinimo ženklą, sugebėjo net keliems metams užvilkinti Mažosios Lietuvos (juk ne Klaipėdos krašto!) herbo atsiradimą. O jį turėti iki 1923 metų Sukilimo Klaipėdos krašte 100-mečio paminėjimo, pagerbiant jo organizatorius ir dalyvius, tiesiog būtina. Prof. R. Rimkūno herbo variantas su lietuvininke raitele rankoje laikančia Knygą ir skydo dugne esančiu briedžiu (kad „briedininkai" nesijaustų visai pralaimėję) yra geras kompromisinis sprendimas. Pagaliau LR Prezidentui atskaitinga Lietuvos heraldikos komisija galės dėti tašką - ką gi rinktis atstovauti Mažajai Lietuvai.