2024 m. kovo 29 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Literatų gildija „Vingis“, kur skamba lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių kalba

2021-03-29
 
Gildijos pirmininkė O. Kulbokienė ir bardė B. Gaučienė, 2020 m.

Gildijos pirmininkė O. Kulbokienė ir bardė B. Gaučienė, 2020 m.

Jonas Laurinavičius,
Lietuvos nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys

 

 Jos visas pavadinimas - Tarptautinė literatų, rašytojų ir menininkų gildija „Vingis". Gildiją kuruoja Tarptautinė rašytojų ir publicistų asociacija, o jos skyriui Lietuvoje vadovauja asociacijos viceprezidentas Levas Mesengiseris. Gildija veikia prie Tautinių bendrijų namų (direktorė Alvyda Gedaminskienė).

Steigiamajame susirinkime dalyvavo dešimt narių, dabar joje daugiau nei keturiasdešimt kūrėjų.
Vienas aktyviausių gildijos organizatorių ir jos pirmasis pirmininkas buvo Aleksejus Kutkinas (mirė 2013). Nuo 2015 m. gildijai vadovauja Ona Grybauskaitė-Kulbokienė iš Elektrėnų, garsaus Kietaviškių apylinkėse buvusio knygnešio Motiejaus Grybausko provaikaitė.
Gildijos sukūrimo tikslas - padėti literatams, taip pat rašytojams, menininkams per bendravimą, literatūrinius skaitymus, kūrinių parodas kelti savo meninį meistriškumą, rengti ir leisti autorines knygas, megzti ryšius su kitomis kūrybinėmis organizacijomis.
Gildija vienintelis kūrybinis sambūris Lietuvoje, į kurį susibūrę įvairaus amžiaus, profesijų, meninių kūrybinių pasiekimų žmonės, taip pat nesvarbu, kokia kalba rašo - lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir t. t. Todėl per gildijos renginius eilėraščiai, proza, scenos vaizdeliai, solistų ir ansamblių dainos skamba daugiausia jų atlikėjų gimtąja kalba. Gildijoje visada jaučiamas draugiškumas, tarpusavio supratimas, geranoriškumas, tolerancija, pagarba kitaip mąstantiems, Lietuvoje gimusiems, dirbantiems ar iš kitų valstybių pas mus atsikėlusiems. Viešpatauta pakili kūrybinė dvasia.
Beveik visi gildijos nariai - ne humanitarai, ne plunksna pelnę duoną ir pripažinimą, o dirba darbą, nesusietą su menine kūryba - tai mokslininkai, gydytojai, sporto veikėjai, ryšių specialistai, pedagogai, administraciniai darbuotojai. Daugumą jų literatais, tautodailininkais, fotomenininkas tapo tik išėję į pensiją, panorėję išbandyti savo meninius sugebėjimus, kurių gyvenime dėl įvairiausių priežasčių negalėję juos vystyti. O įdomių asmenybių gildijoje - visas žiedynas. Keletą jų iš jų ir pristatau.
 
ALEKSEJUS KUTKINAS
Štai Aleksejus Kutkinas (Алексей Куткинас, ne Куткин). Šimtaprocentinė lietuviška pavardė, tačiau lygi 14 metų jis nė žodžio lietuviškai nemokėjo. Namuose kalbėjo rusiškai ir... udmurtiškai. Mat gimė, augo Udmurtijoje, o apie kilmę anketose rašydavo: „gimęs lietuvio tremtinio šeimoje". Aleksejaus proseneliai XX a. viduryje gyveno Lietuvoje, prosenelis dalyvavo 1863 m. sukilime, todėl po sukilimo buvo su šeima ištremtas į Saratovo guberniją. Ten lietuvių bendruomenėje buvo per šimtą šeimų, tačiau ilgainiui vieni asimiliavosi su vietiniais, kiti išsikeldavo kas kur. Kutkinai išsikėlė į Udmurtiją. Ten Votkinskas ir tapo Aleksejaus gimtuoju miestu.
Aleksejų pažinojau, jau kurį laiką bendravome. Jis man yra papasakojęs jaudinančių epizodų iš savo gyvenimo. Kai ką esu paskelbęs savo novelėje „Bilietas į Lietuvą". Štai ištrauka iš jos:
„Nuo pat mažens močiutė man pasakodavo apie Lietuvą, - prisimena Aleksejus. - Aš išplėtęs akis klausiausi. Neturėjau jokio supratimo, kas yra toji Litva: miestas, šalis ar kas nors kita. Įsivaizdavau ją pasakiškai gražią, nes taip man apie ją ir pasakojo močiutė.
Aleksejus pasiūlė močiutei važiuoti į Lietuvą.
- Ką tu, vaikeli, šneki, - graudžiai tarstelėjo močiutė. - Lietuva labai toli toli. Ten mes nieko nebeturime: nei sodybos, nei žemės, nei giminių. Tegu ji būna tik mūsų pasakose.
Tačiau Aleksejus vis nerimo: aš noriu į Lietuvą - ir viskas. Vieną kartą vaikinukas susirado senelės komodoje 5 rublius, pasiėmė į krepšį maisto ir išėjo į geležinkelio stotį.
-Man bilietą iki Lietuvos, - paprašė kasininkės.
Toji apstulbo.
-Ką - iki Lietuvos? - neslėpė nuostabos.
Kasininkė pradėjo teirautis berniuko, koks jo vardas, pavardė, kur tėvai gyvena. Berniukas viską pasakė.
-Bilietas iki Lietuvos bus tik po valandos, - paaiškino kasininkė. - Tu turi laukti. Eik ten į keleivių salės kampą, atsisėsk ir lauk, kol aš tau parūpinsiu bilietą.
Kasininkė paskambino milicijai. Toji nuvažiavo pas Aleksejaus tėvus ir su jais atlėkė į geležinkelio stotį. Tėvai išsigandę ėmė dairytis, kur tas berniukas ir ar jis tikrai jų sūnus.
O Aleksejus belaukdamos ant suolo atsigulė ir užmigo"...
Taip berniukui baigėsi kelionė į Lietuvą.
Tačiau, pasirodo, Aleksejui iš tikrųjų buvo lemta atvažiuoti į Lietuvą, bet vėliau, kada jau buvo baigęs septynmetę... Čia persikėlė su savo vyresniuoju broliu. Baigė mokslas, buvo inžinierius statybininkas. Gyveno Lentvaryje. Palaidotas Vievio kapinėse.
Periodinėje spaudoje, almanachuose paskelbta per 700 Aleksejaus Kutkino poezijos bei prozos kūrinių. „Dobilo" leidykla 2009 metais išleido jo eilėraščių knyga „Dolfinija - sielos dvasia" (į lietuvių kalbą vertė Kostas Fedaravičius). A. Kutkinas Lietuvoje vykusio rusų autorinės dainos festivalio laureatas (2003). Jo kūrinių yra išverstų į ukrainiečių, lenkų kalbas. Jis vienas iš pirmųjų penkių gildijos narių kūrybos almanacho sudarytojų, redaktorių, autorių.
 
EDMUNDAS ŽIŽYS
Kitas gildijos narys - Edmundas Žižys, socialinių mokslų daktaras, keliautojas, bardas. Jo autobiografijoje skaitome:
-atlikęs daugybę sportinių ir pažintinio pobūdžio kelionių Kaukazo, Pamyro, Tianšanio, Altajaus, Fanų kalnuose, Šveicarijos ir Slovėnijos Alpėse bei Slovakijos Tatruose;
-kopęs į dar berūkstančius Kamčiatkos, Kurilų, Islandijos ugnikalnius, iš nuostabos aikčiodamas, kaip spjaudo verdantį vandenį ir purvą geizeriai;
-slidėmis brovėsi per pūgas ir nakvojo paties pastatytuose sniego nameliuose arba sniego pusnyse išsikastuose urvuose Kolos pusiasalyje, Altajuje, Kodare, Sajanuose, Šiaurės ir Poliariniame Urale, ne sykį akis į akį susidūręs su baltąja meška Prano Juozapo žemės ledynuose;
-dviračiu apkeliavęs Žemės rutulį, pabuvojus 67-iose pasaulio šalyse.
Kelionių vaizdus įamžinęs fotografijose ir vaizdo kameromis, įspūdžius aprašęs dienoraščiuose, kurių pagrindu parašyti straipsniai buvo spausdinami laikraščiuose ir žurnaluose, išleido knygą „Dviračiu aplink pasaulį". Yra buvęs daugkartinis Lietuvos ir buvusios SSRS skaidrių filmų konkursų laimėtojas ir prizininkas. Groja armonika ir gitara, kuria dainas savo ir kitų poetų tekstais. Pavyzdžiui pateikiu jo dainą „Sugrįžtam iš kalnų", kur Edmundo tekstas ir muzika:

 

 

Už vagonų langų dykuma tik,
Plika, išdegus žemė, negyva.
Kelionei galo krašto nesimato,
Tavęs kaip pasiilgau, Lietuva.

 

 

Koks karštis! Nėra kuo kvėpuoti, krato.
Sugrįžtame, sugrįžtam iš kalnų,
Dainuojam traukiny. Vagono ratai
Mums pritaria į taktą beldimu.

 

 

Ledynai, sniegas, perėjos ir uolos -
Jau praeitis, istorija sava.
Trečia diena tas pats vagonų suolas,
Tavęs kaip pasiilgau, Lietuva.

 

Toliau dainoje bardas pastebi:

 

Kiti prie valdžios lovio brovės, vogė,
Prichvatizavo žemę,
ežerus
ir į... kapus.
O aš tebeklajoju po pasaulį ir dainuoju:
Pasaulis nuostabus!

 

 

Ne vieną kartą Edvardas Žižys rodė gildijos nariams ir svečiams skaidres, vaizdo medžiagą iš kelionių po pasaulį, dainavo, skambino gitara. Buvo be galo miela, įdomi, nematyta, negirdėta.
(Bus daugiau)
 
Rubrika Kitu kampu yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-24 11:30
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media