2019 m. sausio 24 d., Ketvirtadienis

Kitu kampu

*print*

Archyvas :: Toks gyvenimo tekėjimas: žmonės, kaip upės, randam savas jūras ir sąžinės dievą

2018-12-14
 
Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius

Gediminas Griškevičius,
Palanga

 

 

Iš pirmo žvilgsnio, stebint Palangos parko ir kurorto priemiškių takuose ramiai „medituojančias" sraiges, gyvenimas gali pasirodyti neapsakomai nuobodus arba rutiniškai, nuobodžiai pilkas.
Ar yra čia kas nors nauja? Kas gali žmogų nustebinti be gamtai pavaldžių metų laikų, be materialinių gėrybių, kurių gausa ilgainiui prislegia. Be to, visa daiktiška mažne visada nusibosta, nes laikina, o amžina - Šviesa plius Tamsa ir visa, kas tarpe jų.
Taip pat ir mes. Visatos smilčiukai.
Mes į pasaulį ir esame pašaukti savo esybe išjausti naktį spalvomis pakeičiančią Dieną - daug dienų, dienų kalnus, taip pat kalnus įspūdžių per jam skirtą gyvenimą patiria, išjaučia žmogus, kasryt stovintis ant Būties lieptelio - „arba-arba". Arba - dieviška. Arba - velniška.
Seksis - nesiseks? Laimėsi lengvai ar link džiaugsmo laiptelių kopsi kantriai, net skausmingai, tačiau nepamesdamas optimizmo?
Egzistencinė adaptacija būtina viskam, kas Visatoje yra gyva. Vandenyse, Žemėje, danguje. Žuviai, driežui, stirnai, paukščiui.
Taip pat ir žurnalistui, žmogui, turinčiam protą ir paukštį pralenkiančias mintis.
Nebūtina bristi į filosofines „džiungles", kad suprastum Pasaulio, kuriame gyveni, paslaptis, kad gausintum asmeninę Išminties skrynią, kad užkopęs į savą Metų kalną, smagus atsidustum: „Gyvenu svajingai ir spalvingai, mano Likimo ir Sąžinės dieve, ačiū Tau, kad aš visa tai matau, suprantu ir dar geidžiu čia būti".
2001 metų kovo 1-ąją, menu, Palangos miesto ligoninės Priėmimo skyriuje ant metalinių ratelių gulėjo seneliukė mūsų namų moteris, kuriai vienintelė atgaiva tebuvo ... miegas, miegas, „kad tik neskaudėtų, kad nevarstytų adatomis skausmai..."
Tokiais atvejais, žinia, visiems greta - liūdna: „O ką čia žinai, gyvenimas yra trapus - ir medžiai numeta lapus..."
Priėmimo skyriaus tarpduryje pagaliau pasirodė žmonos pakviestas visaip gabus, išsilavinęs, palangiškių vis dar prisimenamas kunigas ir iš prancūzų kalbos sykiu su Ramune Solovjova itin skaudžią Elie Wieselio knygą „Naktis" išvertęs Renaldas Reivytis („Katalikų pasaulis", 2001 m.).
„Ar ligonė dar jaučia gyvenimą?" - tokie buvo pirmieji gerbiamo kunigo žodžiai. Šių R. Reivyčio žodžių užteko, kad ir šiandien prisimenamas minties gilumas, protingumas. Tai irgi rodo, kad gali mirti tik kūnas.
Siela, protas, „vidinis ekranas", vertingos patirtys ir gera tebenešantys veiksmai, darbai, išmintingumas lieka „kelio ženklais" toliau tęsiantiems gyvenimus. Ne visi traukiniai - galutinėje stotyje. Jaunų traukinys - ilgesnis. Natūralu.
„Rąžės" kavinukėje anuomet 2001-2004 metais mums su kunigu Renaldu visada labai nuoširdi palangiškė Danutė Ganžirauskienė „prilliuoždavo" gerą „puspuodį" kavos, ir mes ikipiet diskutuodavom apie kūrybą, visuomenę, išmintingą „žyduomenę", ypač apie poetą Vytautą Mačernį. „V. Mačernis turėjo didžiulį pažinimo troškulį: „Neatimki, Dieve, iš manęs klydimo teisės", - akcentavo jo egzistencines užmačias rašytoja, literatūros tyrinėtoja Aldona Ruseckaitė, dar primindama: „V. Mačernis telkėsi į savo „vidujinį gyvenimą", į savęs pažinimą, siekė nuolat tobulinti sielą. „Siela it guma, jei ji netampoma, vėliau nebeišsitempia. Ją reikia lavinti" (iš „Literatūrinio dienoraščio"). Dar būdamas vos aštuoniolikos, rašė Danguolei Jackevičiūtei: „Aš taip norėčiau viso atsikratyti ir pažiūrėt vidujinį gyvenimą gyvendamas, kur jis nuveda, kas gi pagaliau jo ribomis eina. O jaučiu, kad jis didelis ir galingai kviečiantis savin."
1983 metais Palangos I-ąją vidurinę mokyklą baigęs, po dviejų studijų metų Telšių kunigų seminarijoje R. Reivytis tęsė filosofijos studijas Šv. Kryžiaus institute Romoje. Popiežiškame Gregorianiumo universitete įgijo teologijos bakalauro ir biblinės teologijos licenciato laipsnius. Studijų metu, 1995 metais, Žemaičių Kalvarijoje vyskupas Antanas Vaičius suteikė R. Reivyčiui kunigystės šventimus.
Šis mūsų Palangos parapijos vikaras, gabus pamokslininkas, man asmeniškai žinių siekimu priminęs kleboną Juozapą Miklovą, savo aktyviąją švietėjišką veiklą baigė sulaukęs „vasarvidžio", 42-iejų. Mačerniškas likimas. Bet ne beprasmiškas, nes mes šiuos žemaičių kūrėjus, jų mintis tebejaučiame tarp gyvenančiųjų ir šiandien.
Kiekvienam - sava Pažinimo jūra. 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2018-12-14 13:03
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media