Naujos knygos, leidiniai

Savo solidų aštuoniasdešimt penkmečio jubiliejinį gimtadienį atšventęs žurnalistas Jonas Laurinavičius pasitiko ne tuščiomis - pasirodė jo paties sudaryta knyga „Ekspozicija. Marcelijus Martinaitis". Tai jau aštuntoji Jono ir jo sūnaus Valdo įkurto Laurinavičių literatūros ir istorijos muziejaus knyga. Ankstesnės buvo skirtos poetų Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Antano Vienažindžio bei žurnalisto tėvų biografijoms bei pasakojimui apie bibliotekas.

Knygos sudarytojas Jonas Laurinavičius kartu su Marcelijumi Martinaičiu kartu mokėsi Vilniaus universitete, gyveno tuose pačiuose bendrabučiuose. Jų bendravimo ryšiai, tiesa, nebuvo artimi, tačiau susitikti, bendrauti, anot Jono, jam visada buvo miela, nes Marcelijus buvo šiltas žmogus, draugiškas, paprastas. Kada tik jie besusitikdavo kurso draugų sueigose, kada jis beatvažiuodavo į Jono Laurinavičiaus Kaišiadoris, kur jis tuomet gyveno bei dirbo, jie abu maloniai pasikalbėdavo, pabendraudavo,

Todėl nesunkiai Jonas įsteigtame Riešės muziejuje parengė solidžią ekspoziciją apie poetą Marcelijų Martinaitį. Čia eksponuojama negausi, bet autentiška medžiaga, kurios niekur kitur nepamatysi... Daugybė nuotraukų iš šio muziejaus ir sudaro bene didžiausią naujos Jono Laurinavičiaus knygos dalį.

Autorius knygoje apie Marcelijų Martinaitį atvirauja: „Tai poetas - Dievo dovana ne tik mūsų kursui, Vilniaus universitetui, bet ir visai Lietuvai, dabartinei lietuvių literatūrai. Jis mažakalbis, lėtažingsnis, tačiau kai jis pasirodo mūsų būryje - visada emocijų protrūkis, juokas, visokie humoristiniai pastebėjimai, neordinarių studentiškų dienų prisiminimai, beje, dažniausiai susieti su Martinaičiu"...

Knygoje be daugybės nuotraukų plačiai pasakojama apie poeto Marcelijaus Martinaičio susitikimus su Kaišiadorių rajono žmonėmis. Ypač gražiai aprašoma kalėdinė pamoka, kurią poetas surengė šiame mieste. Jis per pamoką - rašo Jonas Laurinavičius - vis atsiversdavo savo eilėraščių knygas ir skaitydavo. Mes jau daugybę kartų esame kartoję tuos posmus, daugmaž ir atmintinai mokame, tačiau išgirsti paties poeto skaitymą nepalyginama su jokio kito žmogaus skaitymu. Poeto skaitymas - tai savita, nepakartojama, autentiška, kiekvienas žodis tariamas tik taip, kaip poetas jį jaučia, girdi, kokią emocinę įkrovą į jį įdeda".

Tai buvo, anot Jono Laurinavičiaus, ne vien kalėdinė kalbos pamoka, bet ir apmąstymų, žvilgsnio į save valandėlė. Klausydamiesi Marcelijaus Martinaičio poezijos, vaikystės atsiminimų, daugelis kaišiadoriečių tikriausiai galvojo, kokie jie yra laimingi, apdovanoti didžiausiu stebuklu - gyvenimu