Naujos knygos, leidiniai

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė

          Atkartojant kolegės Gerdos Giedraitytės-Gudjurgienės mintis apie duoną, reikia tikslinti: prieš kurį laiką Gerda parašė, o Lietuvos žurnalistų sąjunga jai pagelbėjo išleisti, knygą   "Žurnalisto duona vėjų mieste".  Tas „vėjų miestas", tai Klaipėda, į kurią sovietmečiu dar jauną žurnalistę nuvedė likimas. Ir panardino į anuometinę sovietmečio realybę. Gerda knygos įžangoje rašo: „Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, užaugo ne viena karta, kuri nežino, kodėl buvusioje  Pergalės  (dabar  Lietuvninkų) aikštėje, stovėdavo automatais ginkluoti sovietų kariai ir saugodavo storomis virvėmis apjuostą patranką". Arba: Šiandienos jauni žurnalistai nežino, o gal ir abejingi žinoti, kad Klaipėdoje, buvusioje Lenino (dabar Atgimimo) aikštėje, stovėjo keturi sovietų tankai, kurių pabūklai buvo nukreipti į pro šalį einančius žmones". O buvo jau 1991 metai... Pamąstykime ir pasvarstykime, ar šiandien daug Lietuvos piliečių, ypač jaunų, karštai domėtųsi mūsų tautos praeitimi... Ta prasme, Gerdos knyga yra langas, atvertas į praeitį, į mūsų valstybės istoriją.

          Gerdos Gudjurgienės istorija Klaipėdoje prasideda 1970-tais metais (brandaus socializmo apogėjus). Iš Vilniaus į Klaipėdą atvykusi jauna žurnalistė  ieškojo darbo didžiausiame, lietuvių ir rusų kalbomis leidžiamame  šio miesto laikraštyje, pavadintame „ Tarybinė Klaipėda". Laikraštis buvo Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto ir miesto Vykdomojo komiteto organas. Ne taip lengva buvo į jį patekti darbui, jei nesi komjaunuolis ar komunistas.  Išgelbėjo tik atsiradęs laisvas korektorės (žemiausio laiptelio redakcijoje) etatas. Korektūra  mažiausiai buvo susijusi su politika.

           Deja, į naujokę šnairai žiūrėjo ne tik redakcijos vadai, bet ir kai kurie  kolegos, juk redakcijoje buvo įvairių tautybių žmonių.  Kaipgi: juk nepartinė. Vaizdžiai kolegė Gerda aprašo laikraščio kasdienybę. „Jau nieko nestebino, kad į lietuvius buvo kreipiamasi ir tėvavardžiu - Antonivič,   Petrovič, Juozovič, o lietuvė Onutė virto Ania, Anuška. Visi kalbėjome rusiškai (ir susirinkimuose, o kartais ir lietuvis su lietuviu)".

          Šio straipsnio autorės intarpas: Prisimenu ir savo darbo pradžią po studijų.  Gavusi diplomą, beveik slapta buvau atvesta į „Komjaunimo tiesą", tarp jaunimo populiarų dienraštį. Mat, buvau politinio kalinio duktė. Atvedė Aleksandras (Šurka) Icikavičius pagal Žurnalistikos katedros ir laikraščio tuometinio vyr. redaktoriaus Vilhelmo Chadzevičiaus susitarimą. Tada buvau naivi, tad tik daug  vėliau supratau, kad  ligtolinė vyr. redaktorė Joana Civilkaitė nė už ką nebūtų priėmusi pagal kilmę įtartino kadro (buvau politinio kalinio duktė).

            Pakliuvau į Žemės ūkio skyrių ir savo pirmąją publikaciją pavadinau „Pirmoji sėja", nes pataikiau kaip tik į sėjos meto laikotarpį. Vadinamieji gamybiniai pasitarimai vykdavo kasdien,  redaktoriaus kabinete. Visi darbuotojai savo nuveiktus darbus pristatinėjo rusų kalba. Buvau apstulbinta, bet supratau, kad taip buvo elgiamasi dėl trijų tuomet „Komjaunimo tiesoje" besidarbavusių žydų:  Michailo  (Mišos) Mirskio, Saliamono Vaisbergo ir fotografo Iljos Fišerio. Vieno gamybinio susirinkimo metu išdrįsau atsistoti ir pasakyti, kad kalbėsiu lietuviškai, nes esu suvalkietė ir mano rusų kalba yra gana prasta. Nežinau, ką tada pagalvojo redaktorius ir kiti, bet pajutau, kad ta trijulė įdėmiai pasižiūrėjo į mane ir... ėmė gerbti. To nepasakyčiau apie mano tautiečius. O redaktorius, kuris buvo korektiškas ir minkštas žmogus, įvertindamas kažkurį mano rašinį,  susitikęs  koridoriuje, tiesiai šviesiai paklausė: „Žemaityte, iš kur tu prisigraibei tų buržuazinių atrūgų?" - „ Iš prigimties, redaktoriau," - atšoviau,  nesumojusi ką ant greitųjų galėčiau pasakyti..."

          Po šio sentimento savo darbo pradžiai, vėl grįžtu prie Gerdos Gudjurgienės knygos  „Žurnalisto duona vėjų mieste"(taip metaforiškai autorė  pavadino Klaipėdą). Vyresnieji mano kolegos, skaitydami šią nestorą, bet labai prasmingą knygą, turės malonumo atgaivinti savo atmintį: Gerda ant popieriaus labai reljefiškai išklojo anuometinės jaunos žurnalistės įspūdžius, nuostabą, nerimą, net baimę, kad netyčia nenusidėtų komunistinio socializmo išugdytai žurnalistikai.  Mes, jaunieji, žinojome, kad vietoj mūsų gali tuoj pat atsirasti kitas....

           „Nepartinis - vadinasi nepatikimas" - tokiu skirsniu Gerda Gudjurgienė  savo knygoje pristato sovietmetyje įsigalėjusį skirstymą į geresnius ir blogesnius žurnalistus. Tokia tvarka buvo įsigalėjusi ne tik redakcijose, kurios buvo laikomos komunistinės propagandos peryklomis, bet ir kitose darbovietėse.  Tad, kurie buvo be skrupulų, stojo į komunistų partijos gretas...

          Įsivaizduoju, su kokiu smalsumu  mūsų žurnalistinis jaunimas turi skaityti šią knygą. Čia tiek daug buvusio gyvenimo akimirkų praeina pro skaitytojo akis. Skyrius „Profsąjungos globoje, partiečių priežiūroje" paliudija, kad redakcijose dirbančių žurnalistų gyvenimas priklausė nuo dviejų tarpusavyje susijusių organizacijų: partinės ir profsąjunginės. „Be šių „organų suderinimo ir sutikimo - nė žingsnio. Jeigu tau ko nors reikia, eini pas profsąjungos pirmininką, kaip pas kunigą išpažinties, ir prašai „išrišimo".  O prašydavo vargšai eiliniai žurnalistai - kas poilsinio kelialapio, kas talono kokiam nors prašmatnesniam drabužėliui nusipirkti... Juk tai buvo deficitas, kaip televizoriai, skalbimo mašinos, dulkių siurbliai ir kiti namuose labai reikalingi daiktai. Su šypsena autorė prisimena per kokį vargą iš profsąjungos pirmininko išprašė taloną triušio kailio paltui nusipirkti. „Juokingiausia, - rašo Gerda - kad „to Vilniaus kailių fabrike siūto triušio kailio, dėl jo neišpasakyto sunkumo, beveik nevilkėjau ir po kurio laiko atidaviau „Carito" labdarai."

          Vargšės sovietinių laikų moterys, ypač inteligentės... Jos taip norėdavo pasipuošti, parduotuvės joms nieko gero nežadėjo. Pačios siūdinosi drabužėlius ir rengėsi pagal išgales. Betgi ne tik drabužiai, bet ir maisto produktai, net ir tualetinis popierius buvo ... problema. „Prekyba buvo ta ašis, apie kurią sukosi visas mūsų gyvenimas. Atrodė, visi tik ir galvojome, kur, kaip ir ką nusipirkti, nes visos parduotuvės buvo tuščios".  Ir dar: nebuvo galima kritikos žodeliu paliesti to meto prekybininkų, nes jie buvo Lietuvos miestų ir net miestelių „viešpačiai". Jie sukūrė niekingą, bet nepamainomą sovietmečio reiškinį „iš po skverno"... Su ironija autorė rašo, kaip būdavo laukiamos šventės, pavyzdžiui, Nauji metai. „Visagalė miesto prekybos valdyba redakcijai sudarydavo privilegiją, pavyzdžiui, Naujųjų metų proga, nusipirkti deficitinių maisto produktų: majonezo, žirnelių, pomidorų konservų, tirpios kavos, geresnės dešros... Visus juos vadindavom rusišku žodžiu „pajokas"...

          Didžiąją knygos dalį užima prisiminimai apie darbą sovietinėje redakcijoje. Ypač svarbus anuomet buvo darbas su  „darbo žmonių laiškais". Žurnalistams buvo nurodyta: kuo mažiau autorinių tekstų ir kuo daugiau išspausdintų skaitytojų laiškų... Ir tik Atgimimo aušroje darbas redakcijose ėmė keistis.  Keitėsi ir redakcijos darbuotojų mąstysena. Gerda su meile prisimena draugiškiausią redakcijos bendradarbį fotografą Albiną Stubrą, kuris šiame laikraštyje  dirbo 35 metus, ir kitus bendradarbius - Vytautą Bajorą, Praną Martinkų, Algimantą Žuką... Taip pat žymesnius redakcijos lankytojus - rašytoją Ievą Simonaitytę, poetus Salį Šemerį, Paulių Drevinį, Vladą Nausėdą...

          Aštuntasis praėjusio amžiaus dešimtmetis paženklintas Lietuvos ir kitų  Baltijos šalių pabudimu iš sovietinio miego.  Lietuvos žurnalistai buvo vieni tarp  greičiausių, kurie persiorentuodavo į naują gyvenimą. Tarp jų ir klaipėdiečiai. Štai kaip Gerda Gudjurgienė prisimena tą laikmetį. „Aštuntajame dešimtmetyje, lyg iš gilaus miego, pabudo ir Klaipėda. Mieste įvyko kultūros lūžis, ėmė steigtis aukštosios mokyklos. Įkurti: Šiaulių pedagoginio instituto filialas, Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, Jūrų muziejus ir t.t.  1986 m. atidaryta tarptautinė jūrų perkėla Klaipėda-Mukranas atvėrė langą į pasaulį. 1989 m. išrenkama pirmoji nekomunistinė  Klaipėdos miesto taryba... Steigėsi Sąjūdis. Laikraštis su naujuoju redakcijos vadovu Antanu Stanevičiumi išgyveno audringas Lietuvos Atgimimo ir mėginimo jį nuversti  dienas". 

          „Žurnalisto duonos..." autorė Gerda detaliai ir raiškiai aprašo tą permainingą laikotarpį. „Atgimusi Klaipėda lyg veidrodyje atsispindėjo mūsų laikraštyje. Gyvenimas virte virė, neskaičiavome darbo valandų, atrodė, kad iš naujo gimėme" - rašo Gerda Gudjurgienė savo prisiminimų knygoje...  ­Deja, kai gyvenimas pasikeitė staiga ir reikėjo viską pradėti iš naujo, atsivėrė skaudi žurnalistikos istorijoje tiesa: tie, kurie kovojo su bolševikmečiu, kurie iškovojo laisvę, turėjo pasitraukti į šalį, duoti kelią ateinančiam jaunimui. Daug senųjų redakcijos darbuotojų buvo išprašyti į ... užtarnautą poilsį, nors buvo dar kupini jėgų.  „Žvelgiu dabar į senas  foto nuotraukas ir lyg gyvus regiu man mielus redakcijos žmones. Ne vienas iš jų jau paliko šią žemę, išvyko gyventi į kitas šalis..." - baigdama savo pasakojimą apie Klaipėdą, žurnalistiką ir žurnalistus, sako Gerda Gudjurgienė. Jauti jos nostalgiją Klaipėdai, nes, anot jos „nėra geresnio ir gražesnio miesto, kur žmogus jaučiasi laisvas ir laimingas, nes čia jis pajunta jūros grožį ir gamtos didybę..."  Ar tikrai? - noriu pasitikslinti. Ji susimąsto... Ir sako, kad tai tikra tiesa. Pamąsčiusi priduria:  po mano mylimo Vilniaus...

Rubrika Naujos knygos, leidiniai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.