Naujos knygos, leidiniai

Jonas Vėlyvis

Žurnalistas Vytautas Česnulis kolegas, atvykusius į pirmąjį po vasaros susitikimą, nustebino savo darbštumu: karščio ir lietaus sąlygomis sukūrė naują knygą „Kalesninkų parapijos atgimimas".

Autorius, kaip jam jau įprasta, kruopščiai ištyrė archyvinius dokumentus ir prieš skaitytojo akis atkūrė, kaip jis įžangoje rašo, bažnytkaimį be bažnyčios. Tai padarė autorius popieriaus puslapiuose, o tikrasis atkūrėjas statybininkas ir lietuvininkas buvo Mykolas Rudzis.

Taigi, kaip nurodo autorius, pirmoji katalikų šventykla Šalčininkų rajono Kalesninkuose buvo Samuelio Kuncevičiaus 1643 m. statydinta koplyčia. Pir¬mąją bažnyčią 1676 m. pastatė Konstantinas Mykolas Kuncevičius. Jis karmelitams dar 1643 m. buvo paskyręs Kalesninkų dvarą. Paturio dvaro savininkas Jonas Kazimieras Kuncevičius 1707 m. pastatė naują medinę Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią ir karmelitų vienuolyną. Įkurta Kalesninkų parapija. Prie vienuolyno veikė mokykla.

Vienuolynas su bažnyčia 1832 m. rusų valdžios uždaryti neva dėl dvasininkų dalyvavimo 1831 m. sukilime. Pastatai ir žemė konfiskuoti. Paskutinysis vienuolyno viršininkas buvęs tėvas Leonas Buivydas.

Bažnyčia 1838 m. perkelta į Rodūnią. Liko koplyčia kapinėse, bet ir ta 1864 m. nugriauta. Kalesninkų bažnyčiai priklausę daiktai išdalinti kitoms bažnyčioms. Sakoma, kad vargonai paimti į Zobalaičius varpai - į Alovę, metrikų knygos atiduotos Eišiškių klebonui. Kaimai išdalinti kitoms parapijoms.

Neturėdami bažnyčios, Kalesninkų apylinkių gyventojai rūpinosi gauti valdžios leidimą jai pasistatyti. Leisti statyti bažnyčią Rusijos vidaus reikalų ministras sutiko 1902 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 2359. Savo ruožtu Vilniaus gubernatorius 1902 m. gegužės 21 d. pranešė Vilniaus Romos katalikų konsistorijai, kad vidaus reikalų ministro pavaduotojas senatorius Durnovas leido Čepelūnų, Krivilių ir Versekos kaimų bendruomenių katalikams už savo lėšas statyti naują bažnyčią, parinkus vietą Kalesninkų kaimo apylinkėje, kur kadaise buvo vienuolynas, ir įsteigti prie bažnyčios parapiją. Konsistorija apie tai privalėjo pranešti Vilniaus vyskupui, kad šis naujai parapijai paskirtų kleboną.

Apie gubernatoriaus pranešimą konsistorija 1902 m. gegužės 30 d. parašė Rodūnios dekanui ir Eišiškių klebonui, siūlydama jiems parengti kaimų, dvarų, viensėdžių, kurie bus priskirti naujai parapijai, sąrašą ir du jo egzempliorius pristatyti konsistorijai. Dekanui nurodyta nedelsiant liepti Čepelūnų, Krivilių ir Versekos kaimų bendruomenėms pasirūpinti bažnyčios planu bei sąmata ir pateikti juos konsistorijai. Žinias apie naujai parapijai priskiriamus kaimus, iš kokių parapijų jie bus atimti, parapijiečių skaičių, bažnyčios planą ir sąmatą reikėjo pateikti gubernatoriui.

Kalesninkų ir kitų kaimų gyventojai naująją bažnyčią norėjo statyti senosios vietoje. Tačiau ta žemė priklausė rusui Titovui, kuris nesutiko jos užleisti. Atvažiavęs Vilniaus gubernatorius fon Valis ginčą išsprendė Titovo naudai, vietos gyventojams pagrasinęs: jeigu jie spyriosis, tai visai neleis bažnyčios statyti.

Versekos kaimo bendruomenės Kalesninkų kaimo susirinkimas, 20 asmenų, 1902 m. rugpjūčio 25 d. nutarė skirti bažnyčiai apie 5 dešimtines žemės.

Rodūnios dekanas numatomos parapijos kaimų sąrašą konsistorijai pateikė su 1902 m. rugpjūčio 26 d. raportu. Sąrašą parengė su Eišiškių klebonu, dalyvaujant Varėnos, Nočios ir Valkininkų klebonams, iš kurių parapijų planuota kaimus paimti. Tik būsimos parapijos kaimų gyventojai dėl vasaros darbų dar nesutarė dėl bažnyčios vietos ir lėšų Dievo namų statybai. Konsistorija Kalesninkų bažnyčios statybos klausimą vėl aptarinėjo rugsėjo 20 d.

Kalesninkų mūrinės bažnyčios projektą ir kitus dokumentus, Versekos kaimo bendruomenės sutikimą duoti žemės bažnyčios statybai ir sodybai Rodūnios dekanas G. Lavrinovičius iš Šalčininkų Vilniaus vyskupijos valdytojui įteikė 1903 m. gegužės 23 d.

Konsistorija, apsvarsčiusi Vilniaus gubernijos valdybos Statybos skyriaus 1903 m. rugsėjo 20 d. ir spalio 9 d. raštus, pagal kuriuos Kalesninkų bažnyčios statybos sąmata buvo 53 017 rub. 54 kap., sąmatos ir projekto nuorašus spalio 27 d. persiuntė Vilniaus vyskupijos laikinajam valdytojui, Jo Šventenybės popiežiaus rūmų kamergeriųi kanauninkui V. Franckevičiui.

Kaip įsitikino autorius Vytautas Česnulis, rinkdamas medžiagą, ir įtikina skaitytoją, Kalesninkų parapijos atgimimas neatskiriamas nuo kunigo Mykolo Rudzio veiklos. Tęsdamas bažnytkaimio be bažnyčios atgimimo tyrimą ir siedamas šį procesą su Mykolo Rudzio gyvenimu, Vytautas Česnulis aprašo jo skyrimą į Kalesninkus ir bažnyčios statybą, nubrėžia parapijos ribas, kunigiško darbo kasdienybes, pateikia kun. Prano Bieliausko atsiminimus apie Kalesninkus, gilinasi į klebono sveikatos būseną ir jos poveikį parapijos žmonėms.

Skaitytojas sužinos apie vikarus, bažnyčios beneficiją, inventorių, senosios bažnyčios likimą, Kalesninkų mokyklas, šį tą apie kitokią Mykolo Rudžio veiklą bei kaimo organizacijas.

Dėl pilnesnio aiškumo autorius nagrinėja Kalesninkus ir jų klebonas pagal kitą autorių - Rapolą Mackonį, aprašo Mykolo Rudzio mirtį ir jo palikimą, Kalesninkus po Mykolo Rudzio mirties.

Atskirai pateikiama Kalesninkų parapijos ir kun. Mykolo Rudzio gyvenimo bei veiklos datos, archyvinių šaltinių literatūros sąrašai.

Gal kiek knygos skaitymą apsunkina šrifto smulkumas po nuotraukomis ir išnašos, kai net akinių nepakanka ir reikia ieškoti lupos. Man, kaip to krašto gyventojui atrodo, jog M. Rudzio pavardės vardininkas turėtų būti su y ilgąja, o ne trumpąja. Matyt, kad tai padarė rusiška ir lenkiška archyvinių šaltinių kalba.

Reikėtų plačiau pristatyti ir knygos autorių. Vytautas Česnulis gimė 1936 Moliadugnyje, Varėnos valsčiuje. 1946 m. baigė pradinę mokyklą gimtajame sodžiuje, 1954 m. - Varėnos vidurinę mokyklą, 1959 m. - Vilniaus universitete įsigijo žurnalistikos specialybę. Dirbo įvairiuose žurnaluose, 1968-1972 m. redagavo laikraštį „Gyvenimas - mokykla". 1972 m. perėjo dirbti į Valstybinį televizijos ir radijo komitetą, nuo 1985 m. - Lietuvos radijo Informacijos redakcijos redaktorius. Pagrindinės jo temos - kultūra, mokslo ir bažnyčios istorija, kraštotyra. Pastaraisiais metais archyvinių dokumentų analize pagrįstus rašinius skelbė laikraštyje „Voruta". Jis Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

Pažymėsime, jog Vytauto Česnulio ilgokai tūnojęs tyrėjo pašaukimas atsiskleidė sulaukus brandaus amžiaus. Tai rodo jo išleistų knygų metai:

Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos: prisiminimai. - Vilnius: Rotas, 2006 m.

Senoji Perlojos bažnyčia, 2006 m.

Moliadugnis ir jo apylinkės, I leidimas - 2007 m., II leid. - Vilnius: Rotas, 2008 m.

Varėnos krašto šauliai 1919-1940. - Vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija: Lietuvos šaulių sąjunga, Arx Baltica, 2008 m.

Perlojos bažnyčios. - Vilnius: Rotas, 2008 m.

Poringė apie Mergežerio sodžių - 2011 m.

Varėnai 150 metų - 2012 m.

Knygą „Kalesninkų parapijos atgimimas" išleido „Vorutos" leidykla.

Rubrika "Naujos knygos" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.