Naujos knygos, leidiniai

Arvydas Valionis

Rašyti monografiją vykdant testamentinius nurodymus - itin retas atvejis literatūrologijoje. 2012 metais leidyklos „Homo liber" išleista literatūros kritiko Alfredo Guščiaus monografinė studija apie Vladislovo Blinstrubo (1939-2005) gyvenimą ir kūrybinę veiklą „Kartu, bet - vienas" paženklinta būtent tokia likimine gija. Knygos apie šio menininko gyvenimą ir kūrybą sumanymas kilo prieš maždaug septynerius  metus, tačiau tik šiandien turime šį kūrėjo įamžinimo dokumentą. Beje, tai antroji A Guščiaus (septynių literatūros kritikos, publicistikos, esė ir poezijos, - rinkinys „Plastėk, širdie!", - knygų autoriaus) panašaus pobūdžio studija, pirmoji - monografija apie prozininko Vytauto Bubnio gyvenimą ir kūrybą „Po aukštu dangum".

A.Guščius nesiima nuodugnios V. Blinstrubo kūrybinės veiklos teatre, kine analizės (plačiau paanalizuota tik jo poezija). Pasirinktas toks interpretacijos variantas: „Ką šio menininko kūryba reiškė jo amžininkams, ką ji reiškia (ar gali reikšti) naujiems jo suvokėjams" (p. 8 ). Knygos įžangoje studijos autorius paaiškina pasirinktą  teorinės įžvalgos metodą, pasiremdamas  Vytauto Martinkaus metodologine patirtimi, kuri aptarta jo knygoje „Estetinė literatūros gyvybė": „Literatūros, kaip ir bet kurios kitos meno rūšies, kūrinio „mirtis", apie kurią postmodernioje kultūroje kartais prabylama kaip apie autoriaus mirtį, arba grožio išnykimą, subjekto subjektyvumą (dekonstrukciją, decentralizaciją ir pan.) bei objektyvaus vertinimo neįmanomybę, iš esmės yra prielaida egzistencinei kūrybai atsinaujinti , gero ir prasto literatūros kūrinio skirčiai" (p.6).

 Knygos autoriaus draugystė su V. Blinstrubu prasidėjo 1992-ųjų rudenį: „Tą „deimančiuką" stebėjau trylika metų iki pat jo mirties, patyriau jo spalvingos asmenybės poveikį, būdo vulkaniškumą, mąstymo gaivališkumą ir jo kūrybinės laboratorijos kai kurias paslaptis" (p.11) Ne kartą jis pats savęs klausė, kodėl Vladislovas būtent jį išsirinko savo metraštininku, patikėjo jam redaguoti poeziją, rašyti įžanginius  straipsnius. Matyt, pajautė jam artimą kūrybingą ir ištikimą bičiulį. Juos suartino diskusijos estetiniais, religiniais,  politiniais, socialiniais klausimais. Atskleisti ir aptarti tokio įvairiaplanio kūrėjo veiklą nėra lengvas dalykas, juolab kad V. Blinstrubas savo kūrybinio pakilimo metais buvo vienas talentingiausių  Lietuvos saviveiklinio teatrinio meno ir trumpo metražo  kino kūrėjų, pelniusių ne vieną tarptautinį apdovanojimą už režisūrą ir scenarijus. O paskutinis gyvenimo dešimtmetis paskirtas poetinei kūrybai: išleista dešimt poezijos rinkinių. (V. Blinstrubas buvo Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys).

Knygoje autobiografiniai faktai, kūriniai, įvykiai įterpiami į pagrindines struktūrines temas: V. Blinstrubas - teatro spektaklių ir kino filmų režisierius, poezijos kūrėjas, jo pažiūros į teisingumą, etiką, meilę, ir paskutinis jo lemties akordas „Nieko teisingesnio už mirtį šioje žemelėje nėra". Šiame kontekste savo profesiniais paliudijimais, asmeniniais įspūdžiais apie Vladislovą Blinstrubą dalijasi tuometinėje Konservatorijoje  kartu su juo studijavęs Regimantas Adomaitis (vėliau likęs ištikimu bičiuliu), pirmuosius žingsnius scenoje pas jį Vilniaus Statybininkų kultūros rūmų liaudies teatre žengęs Vladas Bagdonas, dramaturgas Jokūbas Skliutauskas, dramaturgė ir režisierė Regina Mikalauskaitė, režisierė Danutė Keturakytė, kino kritikas Skirmantas Valiulis, poetai Juozas Macevičiaus ir Ramutė Skučaitė, rašytojas Laimonas Inis, žurnalistas Vaclovas Paulauskas, kultūros darbuotojas ir bičiulis Irenijus Šmidtas, medikas prof. Viktoras Vasilionkaitis, Skuodo ir Vilniaus scenų bendražygiai Aniceta Krajinienė, Vaidevutis Tautavičius, Algimantas Kaliūnas, mokytoja Dalė Sviderskienė ...

Žavūs tie Vladislovo Blinstrubo bendražygių ir jį pažinojusių prisiminimų žiupsneliai, kuriantys panoraminį Menininko portretą. Visi, pasakoję apie šią triadą (teatrą, kiną, poeziją), pabrėžia  V. Blinstrubo kūrybos bei asmenybės organiškumą, sumanymų originalumą (vienas iš jų buvo noras supažindinti Steveną Spielbergą su savo scenarijais) ir aritmišką likimo kreivę - nuo neįtikėtino kūrybinio veržlumo iki gilaus pesimizmo.

Pasak paties V. Blinstrubo, be teatro ir kino, pagrindinio jo talento amplua, nebūtų buvę ir jo poezijos: „Aš manau, kad be teatro ir kino... nebūtų ir mano poezijos... Tai - ir teatrinė grafika, ir poetinis kinematografiškumas... Galiu atvirai pasakyti - mano poezija nebuvo ir nėra parsidavėliška, prisitaikėliška, - mano kūryba yra degimas! Mane kūrybinis degimas pakelia į kosmines aukštumas, iš kurių žvalgausi po pasaulį, po savo gyvenimą ir dažnai šaipausi, juokiuosi iš savęs!" (p.113).

Apie V.Blinstrubo poeziją buvo pareikšta viena kita kontraversiška nuomonė. (Prisiminkime, netgi būsimuosius Nobelio premijos laureatus konkurentai viešojoje erdvėje negailėdavo negatyvių nuomonių). Studijos autorius išsamiai aptaria V. Blinstrubo poetinį kelią, jo temų, idėjų lauką, analizuoja eilėraščių rinkinių žanrines, stilistines savybes, akcentuoja visur - ir teatre, ir kine, net ir mokytojo darbe - šio kūrėjo siekiamą originalumą.

Siekdamas objektyviau suvokti V. Blinstrubo kūrybą ir asmenybę,  A. Guščius ieško sąsajų su pasaulinės literatūros kontekstu - čia jam daug pasitarnauja Adomo Mickevičiaus laiškai Janui Čečiotui, faktai iš Oskaro Vaildo knygos „De profundis", citatos iš Oskaro  Milašiaus, Roberto  Muzilio, Rolano Barto kūrinių. Bet tai daugiau atspindi paties autoriaus intelektinį potencialą.

Vladislovas Blinstrubas buvo ne tik žymus  saviveiklinio teatro, kino režisierius, poezijos knygų autorius, bet ir  gabių dukrų Johanos ir Forelės tėvas. Johana 1988 m. išvyko į JAV, dirba muzikos mokytoja; Forelė metais vėliau - ištekėjo už amerikiečio, susilaukė 5 vaikų, vienas už kitą gabesnių; ji pasižymi originaliu vaikų auklėjimu bei jų gabumų ugdymu. Dailės talentu išsiskiria dukra Akiane  (Kramarik), jau spėjusi pagarsėti Amerikoje. Ja labai didžiavosi senelis Vladislovas. 2011 metais Akiane pirmą sykį apsilankė Lietuvoje, dalyvavo ne vienoje TV laidoje, apie ją buvo rašyta spaudoje. Pora skyrelių šiai gabiai šeimai skirta ir A. Guščiaus studijoje.

Monografijos autorius liko solidarus V. Blinstrubo ištarmei: „Tegul kiekvienas išgieda savo giesmę<...> Laikas viską patikslins ir pasvers" (p.132). O su V. Blinstrubo testamentine fraze „Nieko teisingesnio už mirtį šioje žemelėje nėra" (p.134) subtiliai polemizuoja.

Knygos  pabaigoje A. Guščius primena skaitytojui, kad dar ne visi testamentiniai nurodymai įvykdyti: „Neišleidau ant „stalo gulinčių knygų". Tačiau manau kompensavęs iš dalies šią užduotį - parašęs knygą; tad jaučiuosi išlaikęs draugystės testą „pagal Blinstrubą".

Kai atsisveikini su „Kartu, bet - vienas", jauti - sukurtas informatyviai sodrus, jautrus atminties ženklas, turintis pasaulinio ryšio sąsajų.

Post scriptum: Už šią knygą A. Guščiui buvo suteiktas kunigo Antano Miluko (1871-1943) atminimo literatūrinės premijos laureato vardas. Premijos steigėja - Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga ir kunigo A. Miluko literatūrinių premijų fondas.