2024 m. gruodžio 27 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Naujos knygos, leidiniai

*print*

Archyvas :: Kolegos Vytauto Barausko lyrika – tiesiai į širdį

2013-07-20
 
Žurnalistas ir poetas Vytautas Barauskas. Alfredo Girdziušo nuotrauka

Žurnalistas ir poetas Vytautas Barauskas. Alfredo Girdziušo nuotrauka

 

Vytautas Žeimantas

 

Prisipažinsiu, dabar imdamas į rankas naują poezijos knygą, dažnokai nusiviliu. Rašo ir spausdina eiles dabar kas tik nori. Nežinia kur dingo ir reiklūs, kvalifikuoti redaktoriai. Vis mažiau lieka ir savo prestižą norinčių išsaugoti leidyklų. Todėl ir atakuojamas vargšas poezijos mėgėjas ( o aš toksai) bet kokio, dažnai visiškai menko meninio kalibro eilėmis.

Pamatęs kolegos Vytauto Barausko poezijos knygą „Po keturių tylėjimų", pasijutau smalsumo pagautas. Vytautą kaip žurnalistą pažinojau dar nuo tų laikų, kai jis redagavo tuomet labai populiarius žurnalus „Genį" ir „Jaunimo gretas". Kaip poetą - nuo jo pirmųjų eilėraščių vaikams rinkinių „Mažųjų lopšinė" (1967), „Saulutės žirgeliai" (1972). Kaip dainų autorių, o jų Vytautas parašė net per šešis šimtus, išleido tris dainų rinkinius - klausantis radijo, televizijos, Respublikinėse Dainų šventėse. Kaip žmogų, kolegą - bendroje Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos veikloje, Senjorų klube.

Prisiminė ir kelionė į Kauną, į kurią išsiruošėme kartu su Vytautu. Mat jis, tikrai nerami siela, įkūrė Poezijos ir kitų menų mėgėjų asociaciją „Branduma", kurios tikslas būtų burti įvairaus amžiaus Lietuvos žmones, mylinčius literatūrą, meną, o ypač poeziją, į bendrą sambūrį ir tuo būdu turtinti jų laisvalaikį, puoselėti žmonių dvasines vertybes, skatinti kūrybinį polėkį turinčius žmones rašyti ir kurti. O Kaune turėjo įvykti „Brandumos" narių suvažiavimas, beje, vėl išrinkęs Vytautą šios asociacijos prezidentu. Taigi, Vytautas Barauskas - žurnalistas, redaktorius, dainų autorius, visuomenininkas...

O dabar štai, deja, kiek pavėlavęs, rankose laikau kolegos Vytauto knygą, kurios viršelyje yra atspausdinti žodžiai iš pirmo žvilgsnio visiškai neatitinkantys manyje susikūrusio Vytauto portreto: „Meilės lyrika". Žodžiai gerokai įpareigojantys, tiesa, jau kitame kontekste, kitoje erdvėje. Tada pradedi suprasti ir kitką, kad pasirodžiusios jo knygos „ Meilės vardas"  (1997) ir „...taurė meilės vynui" (2003) tai tik kelio pradžia. Naujo kelio, kurį galima vadinti meilės keliu. Taip, kolega Vytautas plačiai užsimojo meilės pasaulyje ir jo paskutinė, jau dešimtoji knyga, anot autoriaus, užbaigianti jo sumanytą „Meilės lyrikos" trilogiją.

Su žodžiu ‚meilė" poetas irgi įdomiai žaidžia. Parašęs, kad tai „meilės lyrika", daugiau žodį „meilė" eilėraščiuose retokai vartoja. Vadinasi turime meilės lyriką, kurioje  nedominuoja meilės žodis. Tačiau neapsirikime. Meilė čia tvyro visur, vasaros naktyje, praeivių akyse, ežero veidrodyje ar krentančioje snaigėje. Ji virpa kaip „sušalę bučiniai ant senai nuvytusio dobilo žiedo", ji glaudžiasi „kaip mintis padėta ant moters lūpų", ar „prie saldžios miegančio debesio tylos", ji ateina „iš ilgo ir tolimo kelio, iš saulėj sudegusių sodų", ji lyg „jaunamartė sunokus, įspūdžių pilna..."

Štai kad ir tokios jo eilės:

Vadink mane dilgėle,

Vadinki usnim,

Nustumk į šalikelę,

Užversk akmenim,

 

Nuplėški kaip lapą

Nuo medžio šakos,

Apeik tarsi kapą

Ant kalvos plikos,

 

Sugriauk mano tiltus,

Sudegink namus,

Užkask mano viltį

Ir laimės takus,

 

Aš - būsiu, žaliuosiu

Gimtinės klevu

Ir meilę dainuosiu

Šešėliu savu.

Vytauto lyrika imli, jausminga, jo eilės - tiesiai į širdį, juos malonu skaityti, smagu kartu su poetu pasivaikščioti po gražiąją gimtąją Lietuvą, pasvajoti, nugrimzti į jaunystės prisiminimus, paprasčiausiai užsimiršti, ar praturtinti savo jausmus, poeto talento dėka besimokant pasaulį matyti tik širdimi. Ir praktiškai nėra eilėraščių, kurie nejaudintų, nesukeltų įvairių emocijų, vizijų. Susidaro įspūdis, kad šioje knygoje Vytautas patalpino tik geriausius savo meilės eilėraščius.

Vytauto eilėraščiai parašyti įvairiai. Jis nevengia tradicinės eilėdaros, profesionaliai įvaldęs ir  verlibrą. Ir čia negali nepritarti literatūros kritiko Alfredo Guščiaus knygos pratarmėje išsakytai minčiai: „Perskaičius „verlibrinius" /laisvąja eilėdara parašytus Vytauto eilėraščius, kokių šioje knygoje yra didžioji dalis, labai apsidžiaugiau fenomenu, kuris vadinamas Kūryba. Bet ir šitas terminas šiuo atveju nelabai tinka, kadangi Vytauto naujosios knygos būtent „verlibrinė" dalis sukelia iliuziją, jog ji nėra nei sukurta, nei „padaryta", nei tuo labiau „sukonstruota". Ji yra įkvėpta, išjausta, išdžiaugta (reiktų įvesti tokį naujadarą). Ji - išmylėta! Ir tai didelis novatoriškumas dabartinėje mūsų poezijoje, kurioje net jauni, net pradedantys poetai rašo seniokiškai, liūdnai, neretai ir rezignatoriškai."

Rašyti apie meilę ir labai lengva (ypač įsimylėjusiam!), ir labai sunku, nes net gali nepajusti, kai tave įkvėpusios mylimos moters akys ar lūpos, krūtys ar kvapas nuneš tave pompastikos, tuščios gražbylystės ar pseudo poezijos pasaulį. Todėl čia labai svarbu kokia yra poeto pasaulėjauta, kokias vertybes norima akcentuoti. Kolega Vytautas neslepia, kad jis myli. Myli moterį, grožį, šviesą, jautrumą, gyvenimą, gimtąją Lietuvą, pagaliau myli meilę. Ir jo amžius čia nė motais. Jis, anot Alfredo Guščiaus, „jaunatviškai spaudo tik mažorinius savo sielos vargonų klavišus, tik džiaugiasi gyvenimu, mylima moterimi, gamta..."

Antrą vertus, gyvenimiška patirtis, ypač kuriant meilės lyriką, yra reikalinga. Ir Vytautas šios patirties turi pakankamai, todėl jam nereikia išsigalvoti dirbtinų situacijų. Jis rašo tai, ką pergyveno, ką gerai žino, todėl negali neabejoti poeto nuoširdumu, jo natūraliai plūstančiu meilės džiaugsmu, pagaliau paties gyvenimo įsimylėjimo.

Vytauto eiles knygoje organiškai papildo žinomo fotomenininko Alfredo Girdziušo foto novelės.

Ir pabaigai, norėčiau kartu su autoriumi tarti padėkos žodį verslininkui Kęstučiui Šerpyčiui, kuris, anot Vytauto, nutiesė „šiai knygai kelią prie mylinčių širdžių". Taip jau yra, kad dabar išleisti poezijos knygą be rėmėjų beveik neįmanoma. Pasidžiaukime, kad tokių mecenatų Lietuvoje dar yra.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-08-31 10:06
 
 

Komentarai (5)

Jūsų el. paštas

Kristina

2013-08-04 17:49

Vytauto poezija - tikrai gera. Neveltui jo eilėščiai dainomis skamba.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

a

2013-07-30 10:13

Sigita, nebūk jau tokia griežta. visko reikia. Meilės ir sekso.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Sigita

2013-07-26 09:13

Meilė amžina. Todėl ir Vytauto eilėraščiai - į širdį.
O tiems, kuriems reikia tik sekso, galiu pasakyti - jus neverti meilės vardo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Meilė

2013-07-26 00:26

Kokia dabar meilė? Tempia į lovą ir viskas. Meilės neliko, liko tik seksas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Stasys

2013-07-23 10:28

Sveikinu, Vytautai, su gera knyga. Meilės niekada nebus per mažai.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media