Naujos knygos, leidiniai

Neseniai savo aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį gražiai atšventęs Jonas Laurinavičius nepadeda kūrybinės plunksnos. Ką tik pasirodė dar viena nauja žurnalisto knyga „Vėjai su skersvėjais". Tai jau dvyliktasis Jono ir Valdo Laurinavičių literatūros ir istorijos muziejaus Riešėje leidinys. Šio brandaus novelių rinkinio pabaigą vainikuoja autoironiška Jono autobiografija, suguldyta eilėmis. Pasidžiaugęs, kad gyvenimas ilgas ir laimingas su žurnalisto plunksna ir knyga, autorius prisipažįsta neberašantis eilių, nes anot jo, „beviltiška ką nors gražiau sukurti, nei pats gyvenimas".

Iš tiesų, Jono Laurinavičiaus nupieštas gyvenimas knygoje ne tik gražus, bet ir dramatiškas. Praeities ir dabarties realijose autorius suranda įdomių charakterių, spalvingų situacijų, tragiškų konfliktų. Novelėje „Rytas kaime" meniškai įtaigiai pavaizduotas herojaus rytmetis savoje sodyboje. Deja, tos sodybos jau seniai nebėra, kaip ir viso gimtojo jo kaimo. Vieni žmonės išėjo į miestus, kiti - į Amžinybės kalnelį... Liko tik gyva baltojo balandžio legenda. Ir kai tas balandis herojaus paklausia, ar jis prisimenąs tuos senus laikus, buvęs vaikas atitaria: „Kaipgi neprisiminsi... Kiekvienas žingsnis, kiekvienas mamytės ar tėvelio žvilgsnis, topolio sušnarėjimas, takelio vingis, rugių pėdas, kurį nešiau ir stačiau į gubą ,- viskas tarytumei tik vakar buvę..." To vaikystės pasaulio jau tikrai nebėra, liko tik gyva baltojo balandžio legenda...

Novelėse „Kerdžiaus nedalia" ir „Mikalopų legenda" Jonas Laurinavičius atsigręžia į dramatiško pokario situacijas, kai nekaltai kentėjo niekuo dėti padorūs žmonės, kai du broliai iš vienos šeimos rinkosi skirtingas barikadas... Spalvingas devyniasdešimt dviejų metų akademikės gyvenimas įtaigiai atskleistas novelėje „Akademikė su skrybėlaite". Šią ir kitas noveles labai pagyvena nuotaikingi piešinėliai...

Tragikomiška situacija pavaizduota novelėje „Pojetas‘. Vienas buvęs tarybinės administracijos vadovas prieš išeidamas pensijon susirūpino apie tolimesnę veiklą. Netikėtai jam šovė mintis tapti poetu. Sueiliavęs vieną eilėraštį jis, kaip įpratęs, rajono laikraščio redaktoriui paliepė jį spausdinti pirmajame puslapyje. Ir kai tai įvyko, tas biurokratas ėmė vadinti save ne poetu, o pojetu... Skaitytojams tas „pojetas" tapo pajuokos objektu...

Ir kitose knygos novelėse gausu nepaprastai intriguojančių, dramatiškų gyvenimo atspindžių. Herojai patenka į netikėtus realybės skersvėjus, kuriuose autorius subtiliai gilinasi į žmonių pasaulėjautos, gyvensenos bei kitas aplinkybes...

Prasminga autoriaus dedikacija, sueiliuota pirmuose knygos puslapiuose. Jonas Laurinavičius atvirai prisipažįsta kasdienybę beriantis ant delno. Ir atvirai taria, jog „visas grožis, jei delnai ne tušti..."