Naujos knygos, leidiniai

Kaišiadorių rajono savivaldybės internetinėje svetainėje perskaičiau tokią žinią: „Vilniuje, Žurnalistų namuose, Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Šarūnas Čėsna bei Administracijos direktorius Karolis Petkevičius 85-erių metų jubiliejaus proga pasveikino žurnalistą, ilgametį laikraščio „Kaišiadorių aidai" redaktorių, filologą, kraštotyrininką, humoristą, Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės pilietį, Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos ir Kaišiadorių rajono savivaldybės Jono Aisčio literatūros premijos laureatą bei visuomenės veikėją Joną Laurinavičių".

Taip, neseniai žurnalistui, rašytojui, LŽS ir NŽKA nariui Jonui Laurinavičiui sukako 85-eri. Palydėdamas savo jubiliejinius metus, jis nudžiugino mus nauja knyga „Tokia dalia". Tai žurnalisto pasakojimai, kuriuos jis įvardijo neišgalvotomis istorijomis.

- Nežinau nė pats, kokio žanro tie mano pasakojimai, todėl pasakiau aptakiai - neišgalvotos istorijos. Jos iš tikrųjų tokios yra, tačiau juk skaitytojui vienodai rodo, ar jos išgalvotos ar ne, jam svarbu, kad būtų įdomu, vaizdinga, paliktų pėdsaką atmintyje.

Visos šios istorijos buvo išspausdintos „Kaišiadorių aidų" laikraštyje, kurį aš dvidešimt penkerius metus redagavau. Jutau, kaip ir mano kolegos redakcijoje, kad skaitytojui neužtenka rašyti apie politikų rietenas, telefoninius sukčius, šventinius renginius, skelbti verslininkų reklamas ir taip toliau - jam reikia ir laisvalaikio skaitinių, neordinarių žmonių gyvenimo epizodų aprašymų, intriguojančių ir jaudinančių, kartais net lemtingų jų biografijai, įvykių.

Rašydamas neišgalvotas istorijas, aš turbūt peržengiu žurnalistinio pasakojimo rėmus ir užgriebiu beletristikos žanrą, todėl kai kurios istorijos tapo novelėmis, tik nežinia, kiek jos meniškos.

Tačiau man buvo miela išgirsti, kad vieną kitą neišgalvotą istoriją į savo repertuarą įtraukė rajono meninių tekstų skaitovai. Todėl gal tuos pasakojimus galima pavadinti žurnalistine beletristika?

- Mano artimiausios aplinkos žmonės, netgi redakcijos žurnalistai, o kartais aš ir pats buvau tų nekasdieniškų žmonių išgyvenimų liudininkas. Pasitaikydavo netgi kuriozinių atvejų. Pavyzdžiui, parrašydamas neišgalvotas istorijas iš Kaišiadorių rajono, pakeisdamas personažų vardus, o veiksmo vietą nukeldamas, pavyzdžiui, į Vilnių ar Kauną. Susilaukdavau telefonų skambučių, skaitytojų nusistebėjimų: „Taigi visai toks pat įvykis buvo ir mūsų kaime, kaip čia galėjo taip sutapti?"

Beliko tik nusišypsoti ir tarstelti: „Ir ko gi tame gyvenime nepasitaiko!"

- Vienos išskirti negalėčiau, daugiau ar mažiau jaudina mane visos, nes kitaip aš būčiau jų nerašęs. Knygoje trisdešimt dvi istorijos - neilgos, nes rajoninio laikraščio plotas mažas, reikia branginti kiekvieną centimetrą. Dauguma papasakotų epizodų dramatiški, netgi tragiški, tačiau yra ir linksmų, satyrinių, humoristinių, ir su gražia pabaiga. Pavyzdžiui, moteris, vėlų rudens vakarą važiuodama iš miesto į namus, pakelėje pamatė gulintį vyriškį. Jis, be abejo, girtas. Pati turėjusi girtuoklį vyrą, žinanti, ką reiškia žmonai laukti jo, tai pagailo gulinčiojo, įtempė jį į savo mašiną, atvežė į namus, tegu išsiblaivo ir keliauja į namus. O netrukus paaiškėjo, kad vyriškis visai ne girtuoklis, tik šį kartą padaugino pobūvyje ir pakelėje sukniubo. Vyriškis buvo išsiskyręs, tai taip ir liko pas šią moterį. Dabar jau penkiolika metų, kai jie laimingai gyvena.

- Tą klausimą labiau tiktų adresuoti ne man, bet Aukščiausiajam. Jeigu leis, taip ir bus... Nes aš dar turiu ką parašyti... Dar ne visos ir neišgalvotos istorijos papasakotos...